2016 m. lapkričio 27 d., sekmadienis

Dailėtyrininkas pajūryje arba tobulas jo paveikslas

Gali būti, visko labai, labai gali būti, kad už šiuos savo postringavimus būsiu pasmerktas, gal net nulinčiuotas (tikiuosi, kad ne fiziškai) savo kolegių, netgi kolegų, o ir šiaip visokių prašalaičių. Nes tai, ką dėstysiu ir deklaruosiu, priklauso absoliutaus, radikalaus ir kraštutinio subjektyvumo sričiai, ne visuomet paklūstančiai logikos ir gero tono reikalavimams. Kita vertus, kiekviena personalinė tiesa irgi yra tiesa, nes tiesa negali būti nei mano, nei jos ar jo, nei kitų. Tiesa yra tiesa, svarbu, kad būtų ji išsakoma su teisaus veido išraiška ir galia.
Tad pirmoji, pirmučiausioji ir esmingiausioji tezė, kurią pasakyčiau, yra ta, kad tik vyrai gali tapti gerais ir dorais dailėtyrininkais (panašiai dar ne taip seniai sakyta, kad tik vyrai gali būti tapytojais - nes "juk ne boboms vieta prie molberto"). Et, skamba baisiai seksistiškai. Bet netrukus viską paaiškinsiu (beje, turbūt nieko neįtikinsiu, kad nesu seksistas ir kad ši įžvalga netgi prieštarauja vidiniams mano įsitikiniams). Bet tai yra idiotiška, kvaila ir net blogai... Beje, apie pačią dailėtyros frazę. Man pačiam ji regisi šiek tiek anachroniška ir sunkiai ištariama – dabarties kūrybinės iniciatyvos ne visuomet yra susijusios su dailumu, o išskiemenuoti „dailėtyrininkas“, „dailėtyrininkė“ yra iššūkis net ir lanksčiam liežuviui. Panašiai yra testuojamos promilės kūne tariant "geležinkelietis". Tačiau studijavau dailės istorijos ir teorijos katedroje nuo 1995-ųjų, o joje tuo metu viešpatavo AA, labai aiškiai apibrėžęs, kuo dailėtyra (ir „inkai“) skiriasi nuo menotyros. Pirmoji orientuojasi išskirtinai į vizualikos sektorių, nepretenduodama gadintis savo reputacijos menkesnių kompetencijų šokio, teatro, kino, literatūros, juo labiau garso medijų atvejais.
Taip pat dar reikėtų išsiaiškinti (prieš skirstant vyrų ir moterų sektorius), kokia yra dailėtyrininko misija šioje žemiškai žmogiškoje mūsų ašarų pakalnėje. Dailėtyrininkas tyrinėja dailę (tai yra užkoduota jau pačiame termine). Dailės terminas yra senas kaip mūsų kalba ir lietuviškoji oikumena. Dar Konstantinas Sirvydas savo trijų kalbų žodyne aiškino, jog dailė reiškia gebėjimą kažką padirbti (panaši prasmė suteikta ir graikiškiems, lotyniškiems atitikmenims – techne bei ars). Dailė, vėlgi patikslinsiu – tai yra vaizdinio, vizualaus meno (Visual Art – tartų plutokratai anglosaksai) sinonimas.  Vaizdiniuose menuose vartotojo intelektas, emocijos, visokiausi instinktai yra dirginami per vaizdą. Tad viskas ir aišku, kas yra dailėtyrininkas – tai savotiškas vaizdo komentuotojas. Įsivaizduokite situaciją – stovite prie gimtosios Baltijos jūros gražų ir ramų vakarą, kontempliuojate saulėlydį, o šalia stovi koks nors kompetentingas asmuo ir jums aiškina, kad saulėlydis tėra natūrali fizinė būsena (Žemės sukimasis aplink savo ašį ir panašiai) arba supažindina jus su dailės istorijos kontekstu, pasakodamas, kad saulėlydžius yra tapęs ir MKČ, ir Žmuidzinavičius, ir dar aibė gyvųjų bei negyvųjų klasikų. Dar vienas variantas – tas burblentojas gintariniame pajūryje jums pasakoja apie kokius nors semiotinius trikampius ir reikšminius kvadratus, vizualines struktūras, vaizdines konstrukcijas ir dekonstrukcijas, kontekstualias konvencijas tipologinius susitarimus. Na, tas tipas jums gali aiškinti be galo daug. Pasakoti, gestikuliuoti ir panašiai. Svarbiausia, kad jis jums padeda. Padeda suprasti, suvokti, įsigilinti. Dailėtyrininkas atlieka panašią misiją, kokią realizavo Vergilijus Dantei keliaujant visais tais pragarų ratais, arba Palinūras Enėjui beldžiantis iš liepsnojančio Ilijono link savo naujosios tėvynės priešingame Viduržemio jūros gale...
A priori noriu pareikšti, kad tai, jog dailėtyrininku gali būti tik vyras yra daugiau sociokultūrinės situacijos, o ne anatomijos ar fiziologinės duotybės išdava. Dėl labai paprastos priežasties. Vėlgi remsiuosi tuo dailėtyrininko pajūryje pavyzdžiu. Tam, kad minėtasis individas jums komentuotų saulėlydį, reikia, kad jis ten būtų. Tam, kad jis ten atsidurtų, jūs galite jį samdyti. Procedūra labai banali – paimate ir vežate automobiliu nuo jo jaukaus kabineto (iš kurio rimtas dailėtyrininkas nė nenori išeiti), pajūryje maitinate ir girdote (bet ne kokias ten šniceliais su kompotais, o austrėmis, midijomis, kalmarais su brangvyniais ir konjakais), duodate surūkyti kokį nors gerą cigarą, tada nuolankiai prašote pasivaikščioti su juo harmoningą pavakarę ir pakontempliuoti tą sumautą (čia mano nuomonė) saulėlydį. Viskas yra puiku ir nuostabu, jeigu ne vienas didelis BET. Būtent čia prasideda papirkinėjimas. O papirkinėti ir būti papirkinėjamam  (neduok, Dieve – papirktam!) yra žema, negarbinga, neoru. Jūs žeminatės, pirkdami dailėtyrinę paslaugą, dailėtyrininkas žeminasi, ją teikdamas. Tai yra tas pats, kas prostitucija. Mūsuose, kaip žinome, tegul nerangiai, baikščiai, bet ruošiamasi bausti ne tik prostitucinę paslaugą teikiančias verslininkes, bet ir ją gaunančius klientus. Kaip sukontroliuoti situaciją ir nepaversti jos negarbingų paslaugų sektoriaus dalimi? Labai paprastai! Dailėtyrininko ir jo aukos (t.y. klausytojo, žiūrovo, vartotojo) kontaktas turi įvykti spontaniškos ir netikėtos meilės principu. Modeliuokime situaciją taip: jūs sėdite (stovite, gulite) pajūryje ir įtempę akis žiūrite į putotas vilnis besileidžiantį raudoną blyną. Prie jūsų prieina orus dailėtyrininkas (su pensne arba bent jau akiniais nuo saulės, kvapniu kubietišku cigaru, ąžuolo statinėje ilgai puoselėto brendžio krištoline taurele rankose ir šviežiai perskaitytų  be galo įdomių „Šiaurės Atėnų“ ritinėliu pažastyje) ir netikėtai paklausia: „Gal galėčiau jums patiekti šiokius tokius saulėlydžio prolegomenus? Įvadą vizualikoje, kaip sakant?“. Nuo to viskas ir prasideda. Didžiausiu atlygiu tuomet ir virsta dailėtyrinio bendravimo džiaugsmai ir malonumai. Nes juk kontempliuoti meno kūrinį – tai tas pats, kas megzti meilės santykius. Ir dabar pabandykite įsivaizduoti šioje situacijoje moterį dailėtyrininkę. Ji ateina prie jūsų pasipuošusi bikiniu arba nuogu savo kūnu (jeigu veiksmas vyksta nudistų arba laukiniame paplūdimyje), su pypke, vyno stikline ir kokiu nors Sagan romanu. Nagi – juk nei rimta, nei solidu, nei įtikinama. Juo labiau, kad bent jau aš pats, būdamas vyriškos lyties atstovu, didesnį dėmesį kreipčiau į tą moterį, į tą žemiškojo pasaulio apraišką, o ne tai, ką ji komentuotų – t.y. saulėlydį. Pabandysiu būti nerafinuotai tiesmuku ir permodeliuoti situaciją. Kas būtų, jeigu prie jūsų prieitų ne visai kūniškai išvaizdi (tegul ir be galo protinga) dailėtyrininkė? Jeigu jūs būsite moterimi, galvotumėte apie ją kaip apie eilinę prielipą iš moterų pliažo, jeigu vyras – tiesiog nekreiptumėte dėmesio. Meilė neįvyktų. Na, tiesiog baisu (taip, tai yra baisu), bet dailėtyriniame diskurse tokie dalykai veikia.

Tobulas dailėtyrininkas pozuoja Baltijos pajūryje (kad ir Juodkrantėje), o ant kranto sėdinti ir į saulėlydį žiūrinti figūra dar net nenutuokia, kad tuoj įvyks gyvas ir natūralus dailėtyrinis diskursas

Tad koks turi būti dailėtyrininkas? Visų pirma juo privalo būti finansiškai nepriklausomas subjektas. Toks, kurio neveiktų nei bukų turtuolių kišenės, tegul ir prikimštos litų, eurų, dolerių, aukso gabalų. Mūsų visuomenėje tie intelektu neapdovanoti degeneratai iki šiol įsivaizduoja, galintys nusipirkti meno meilę už pinigus. Ne meną, pabrėžiu, o meno meilę. Nes nemylimas menas nėra menas. Tad visos tos už pinigus sukauptos, bet kokia meile nepasižyminčios kolekcijos nevertos nė sudilusio skatiko. Lyg ir egzistuotų antipodas – dailėtyrininko-asketo tipas. Toks vienuoliškas dailės kritikas, neimantis pinigų, mintantis tik sužiedėjusios duonos žiaubere. Bet tokie subjektai paprastai būna pikti ir nusivylę visu pasauliu. Dailėtyra, kupina gyvenimiško džiaugsmo – tikrai ne jiems! Pageidautina, kad dailėtyrininkas gyventų kokiame nors nedideliame baroko stiliaus dvarelyje su prancūzišku parku. Rūmuose – nebloga renesansinių meistrų kolekcija (koks nors Rafaelis čia būtų suvokiama kaip ne pati aukščiausia praba), gera biblioteka su knygomis (manieristiniai hieroglifų traktatai, Robertas Fluddas, kažkas iš rozenkroicerių epistoliarikos) bent jau kolenkoro apdarais. Keletas tarnų būtų ne pro šalį (kaip antai koks liokalus, atliekantis dar ir šveicoriaus misiją), tačiau asmeninis vairuotojas (nes kaip vairuosi, gurkšnodamas tą konjakėlį ir mąstydamas apie meną?) su ne pačiu prabangiausiu, nes be galo skoningu, limuzinu ir ištikima virėja-padavėja, tiekianti frikadeles, omletus, krem briule ir panašius dalykėlius tiesiai iš virtuvės į dailėtyrininko miegamąjį , yra būtina. Apie aprangą (gerus angliškos vilnos kostiumus, puikią avalynę), sportinę formą (jojimas, fechtavimasis, plaukimas savame baseine ir lauko tenisas...) nėra ne ko ir kalbėti. Dailėtyrininkas turi būti aristokratas, pasižymintis rafinuotu žinojimu, elegantiška elgsena ir vidine laisve. Toks, kurį visi myli ar bent įsimyli. Dar belieka pridurti, kad puikus dailėtyrininkas turėtų būti viengungiu ir negyventi kokiame nors kelių kambarių daugiabutyje (šeimyninės priedermės trukdo menui ir meilei – neįsivaizduoju vaikų vežimėlio stumdančio ir apie santechninę problematiką mąstančio dailėtyrinko), apskritai nemylėti nieko – tik save ir meną. Kita vertus, be reikalo čia gal ir aušinu burną – istoriniai precedentai, Johno Ruskino, Evelyno Waugh ar Kennetho Clarko pavyzdžiai įrodo tokios tiesos universalumą ir svarbą. Įsivaizduokite kad ir tą patį baroną Clarką, kalbantį jums ausin ne tik apie tobulas besileidžiančios saulės formas, bet ir nuogo kūno apoteozę XVII amžiaus flamandų tapyboje. Et, būtų puiku ir tiek.


2016 m. gegužės 26 d., ketvirtadienis

Povilo Ramanausko "Buitis": kvapai ir sentimentai "Pamėnkalnio galerijoje"

Kvapas, pirmiausia pasitinka kvapas. Sunkaus audinio, lakuotų baldo detalių, apmusijusio veidrodžio - iš tiesų - dulkių kvapas. Dulkės yra neatskiriamas buities palydovas. Tai su jomis kovoja pašėlusios namų šeimininkės ir kambarių valdovai, kiekvieną ar kas antrą dieną (arba savaitę) mojuodami drėgnais skudurais, ūžiančiais dulkių siurbliais ar povo plunksnų šluotelėmis. Povilo Ramanausko instaliacija primena, grėsmingai deklaruoja, kad dulkės mūsų egzistenciją paverčia elementaria buitimi. Nes kova su dulkėmis yra beprasmė, monotoniška, be grįžtamojo ryšio (arba tiksliau - jis toks ir yra), amžina. Nes dulkės ateina iš Esaties ir Būties, nes dulkės atskrenda iš kosmoso. 

Povilo Ramanausko atveju esmė slypi visumoje, o buitis - detalėse, kurios veikia kaip kuo tikriausias raktas į visuomos perskaitymą. 
Pats autorius (t.y. Povilas Ramanauskas) pasakė, kad daiktus - tuos redy-meidus, obje-truve ir kitokius buities atributus jis renka be jokios sentimentaliojo-asmeninio motyvo. "Sudomina" - ir tiek. Ir iš tiesų - patikėti tuo be galo nesunku. Štai sukonstruodamas japoniškos širmos vertą kompoziciją iš stiklinių (ir jau tuos stiklinius dantis savo žandikauliuose praradusių kiautų) durų, buvusių vyrių ("zoviesų") vietas Povilas Ramanauskas užklijavo karpiniais iš senų laikraščių. "Šiaip - tiesiog tai reikėjo kažkaip užmaskuoti". 

Horizontas, interaktyvi video instaliacija
Bet tai menininko reikalas būti ar nebūti sentimentaliu. O žiūrovas toks turi būti (bent jau tam, kad tinkamai integruotųsi į trikampę Menininko-Kūrinio-Auditorijos struktūrą). Mano tėvas keletą metų dirbo BGAK. Povilo Ramanausko dalykai (ne visi - bet kai kurie) - būtent iš ten. Iš kauniškės "Juzės". Juzė - tai BGAK'o simbolis. Motiejaus Valančiaus personažas su didelėmis žirklėmis po pažasčia. BGAK - Buitinis gyventojų aptarnavimo kombinatas. Fabrikas, kuriame veikės fizinio ir protinio darbo atstovus aptarnaujančios įstaigos - šiaučiai, kriaučiai, barbieriai ir kitokie. Pamenu, kad kokioje trečioje klasėje mokytoja liepė, kad į mokyklą ateitų tėvas (sumušėme vieną skundiką, vėliau tapusį prokuroru). "Negali - jis dirba", - nuo moralinės-auklėjamosios atsakomybės gyniau gimdytoją. "Tai tegul ateina šeštadienį" (9 dešimtmetyje pamokos vykdavo ir šeštadieniais). "Jam irgi darbas. Jis dirba BGAK", - išdidžiai atrėžiau. Tokie tad buitiniai sentimentai. 

"Tapyba gali būti ir tokia" - pasakė pats Povilas Ramanauskas, vaikščiojimo po salę metu. Iš tiesų - čia yra visko, ko reikia tapybai - ir visų pirma - spalvos bei jos derinimo, be ko neįsivaizduojamas tas tikrasis kolorizmas. 

Paveiksliukas
"...Tyrinėju buities ir kūrybinės aplinkos persipynimo situacijas, sureikšmindamas ir mistifikuodamas buities vaizdinius", - teigia pats menininkas. O man regisi, kad viskas yra atvirkščiai - menininkas demistifikuoja meno vaizdinius, įvarydamas juos, it kokius užspeistus žvėris medžioklės metu, į paprasto ir negailestingo, konstatuojančio ir demonstruojančio meno spąstus. 
Povilo Ramanausko Buitis - tai vaikščiojimas buitiniais labirintais, kurie yra ne kas kita, kaip pats gyvenimas. Ar vėlgi tie patys sentimentai (rašau sentimentaliai ir to visiškai nesigėdinu). Štai, kad ir toji šniokščianti jūra (Baltijos, o ne kitokia). Pamenu, kaip vaikystėje vykdavome iš Alytaus į Šventąją. Mano senelis dirbo "Elektros tinkluose" ir kiekvieną rugpjūtį gaudavo kelialapį. Ankstų rytą (kokią 5 ar 6 val.) prie buvusiosios Sinagogos mus paimdavo žinybinis "pazikas" ir kelionė link jūros prasidėdavo. Kratydavomės visą dieną (autostrados dar nebuvo - tik senasis Žemaičių plentas), su sustojimais Balbieriškyje, Kaune, Ariogaloje (prie Dubysos šaltinėlio), Raseiniuose, Rietave, Klaipėdoje. O paskui - jūra ir medinės gyenamosios būdelės (su Povilo Ramanausko instaliaciją lydinčiu kvapu), bangos ir Zuzanos Pranaitytės "Žvejo dukromi". Tad nuo sentimentų niekur nepabėgsi - ypač tuomet, kai jie slypi "įkalčiuose" - kvapuose ir daiktuose. 

Gėlės širdelei
Emociškai ir literatūriškai ypač paveikus yra šis segmentas. Tapybos darbas, slegiantis moterišką batelį. Skaityti ir perskaityti galima visaip - na, kad ir "menas nugali buitį". Arba atvirkščiai - "menas yra toji pati buitis".


2016 m. kovo 1 d., antradienis

Grigaliūnas ir Galilėjus, arba apie vaizdinę didybę

Lyginti Grigaliūną su Galilėjumi norisi lyg ir savaime (sakykime, vien dėl to, jog abiejų pavardės prasideda iš raidės G), tačiau ir šiek tiek argumentuotai, nes juos abu – labai tolimus ir skirtingus jungia vienas esminis dalykas – prisilietimas prie Didybės. Nespekuliuosime etinėmis ar estetinėmis kategorijomis, kadangi Didybę suvoksime ontologiškai. Ir priminsime, jog Galilėjus tiesiogiai susidūrė su erdve – Kosmosu, į kurį stebeilydavosi savo paties sukurto teleskopo pagalba, o Grigaliūnas turi tiesioginių sąsajų su laiku, tiksliau – Istorija (beveik kiekvieną dieną matau jį ryte įeinantį į Ypatingąjį archyvą ir vakare išeinantį iš jo). O tai jau kažkiek savaime tuos asmenis daro didingais. Didingais juos daro bent jau ta mokslinė sistematizavimo ir klasifikavimo aistra, kurios dėka Galilėjus surašinėjo Mėnulio kalnus ar Veneros fazes, o Grigaliūnas leidžia savąją Atminties kolekciją, kurioje dabar pirmuoju smuiku groja Vaizdų archyvas. 2015 metais pasirodė Sąsiuvinis Nr. 1, kuriame buvo išleisti vaizdai, surinkti iš 1940-41 m. baudžiamųjų bylų, o 2016 metų pradžioje išleistas Sąsiuvinis Nr. 2 su vizualine medžiaga iš Lietuvos ypatingajame archyve saugomų 1944 metų bylų (su V.Kinčinaičio, R.Mikučionytės, A.E.Puišytės, E.Ulčickaitės, A.Petrauskienės tekstais).




Kalbu apie Sąsiuvinį Nr. 2, nes jį šiuo metu vartydamas, turiu po ranka. Kame slypi jo didybė? Galima netgi kalbėti kitaip – smogiamoji jėga. Pačiame vaizde, tiksliau – vaizdų mozaikoje, nes 175 puslapiuose yra pridėta, tiesiog prifarširuota įvairaus pobūdžio nuotraukų. Nuo portretinių iki grupinių, nuo reportažinių iki peizažinių. Iš pirmo žvilgsnio – jų niekas nejungia. Iš kito pirmo žvilgsnio – viskas atrodo labai nekalta, netgi nuobodu – čia adresuoju tiems, kurie nemėgsta šeimyninių albumų peržiūrų (man, beje, jos visuomet patikdavo, nes vartant net menkai pažįstamų asmenų giminės aplankus su nežinomais veikėjais įvairiose situacijose, pradeda pažinti iki tol neperprastus gyvenimus). Bet viską keičia viena, atrodytų nereikšminga detalė – žinojimas, kad visos šios nuotraukos prieš kelis dešimtmečius veikė kaip įkalčiai, kaip vienas iš kaltinamosios medžiagos komponentų, kurių dėka gyvenimai buvo negrįžtamai pakeisti, sutrypti, sužaloti, sunaikinti.

Šiame atvarte mane labiausiai veikia du vyrai prie kontraforso, moteris Gedimino bokšto (ir Šliosbergo namo) fone, tas akiniuotas vyras su dukrele
Vienas labai artimas žmogus turi fenomenalų požymį atskirti iš fotografijos – ar joje užfiksuotas žmogus yra miręs. „Kažkas būna užrašyta ant jo veido, ant jo akių“, – aiškina. Tas žmogus negali tiesiog fiziškai vartyti nei Sąsiuvinio Nr. 1, nei Nr. 2. Juolab ir kitų K. Grigaliūno veikalų. Dėl elementaraus dalyko - tiesiogiai jaučiamo Mirties alsavimo.
 
Istorijos slinktis vartant Sąsiuvinį Nr. 2 ypatingai ryški nagrinėjant uniformų pokyčius. Čia, regis, dar Nepriklausomos (ar jau pusiau priklausomos - iš 1939-1940-ųjų) Lietuvos mundurai
Lietuviški prisiminimai iš Rytų fronto
Žmogus raudonarmiečio miline
Istoriškai (tą pastebėjo Sąsiuvinio Nr. 2 pristatyme Vilniaus knygų mugės metu istorikė Aistė Pertrauskienė) šis leidinys yra įdomus, vertingas ir reikšmingas dar ir tuo, jog žymi Lietuvos istorijai ypatingai sunkius metus. Pusę metų kraštas buvo valdomas Hitlerio, jau kitą pusę – „prie ruso“. Regisi, kad tuomet su Lietuvos žydų sunaikinimu buvo kaip ir apsiprasta, tai jau buvo tapę visiškai nesena praeitimi, apie kurią gyviesiems tiesiog nesinorėjo galvoti (ar koks psichologas negalėtų čia kalbėti apie potrauminį sindromą?), tūkstančiai tautiečių ir buvusiųjų bendrapiliečių pasitraukė į Vakarus, juos keitė iš Rytų atslinkusios raudonarmiečių armijos, paskui jas – suvargę, savųjų ir svetimųjų išvarginti sovietiniai piliečiai.
 
 


Ypač makabriškos (Likimo požiūriu) tokios fotografijos, skirtos draugystei, bičiulystei, meilei
Politinė situacija, visas istorinis gyvenimų fonas, vienai totalitarinei sistemai keičiant kitą, labai keitėsi. Tačiau paradoksas, leidžiantis vėlgi kalbėti apie Galilėjaus ir Grigaliūno sąsajas yra toks, jog daugelyje tų bylų fotografijų nieko panašaus nesijaučia. Visas fenomenas primena žiūrėjimą į tolimas, už daugybės šviesmečių nuo mūsų skriejančias žvaigždes – tai ką matome, tas švieseles, mena ankstesnes tų dangaus kūnų būsenas. Panašiai su šiuo Sąsiuviniu Nr. 2 – ne vienoje nuotraukoje matome idiliškus vaizdelius iš paskutiniųjų Nepriklausomybės metų (daugelyje „Vilnius jau mūsų, tačiau mes – rusų“), kitur – nacių okupacija, bet dar nesustabdomo Wehrmachto veržimosi į Rytus periodas, nes po Stalingrado nebe taip pasitikinčiai šviesdavo ir šypsenos vokiečių ar jiems talkinusių lietuvių veiduose.
 
Kartais detalės atskleidžia įdomių dalykų - kaip šioje fotografijoje ant trobos sienos išpiešta svastika
Nekalbu, kad visi šie vaizdai, pakomentuoti tik trumpu bylos numeriu (ausyse tiesiog skamba viešumoje daug nekalbančio Kęstučio Grigaliūno tembras) turėtų dominti politikos ar net kultūros istoriką. Esama čia įdomių detalių, svarbių faktinių-ikonografinių fragmentų, atspindinčių kaip trumpojo prieškario, karo metų žmonės rengėsi, maitinosi, linksminosi, gedėjo, buvo įsiurbti didžiųjų Istorijos mėsmalės menčių. Po Sąsiuvinio Nr. 1 viena istorikė per se (akademiškai kabinetinė, kuriai be galo svarbus tikslumas) beveik isteriškai privataus pokalbio metu man rėkė, kad: „Negalima taip daryti!“. Esą, negalima taip „nemoksliškai“ pateikti tokios medžiagos ir naudotis ja kaip menininkui (dar gerai, kad nepasakė „krautis politinį ar kokį mentalinį kapitalą“).
 

Kai kurios nuotraukos yra kuo tikriausi reportažai - kelių momentų fiksacijos (kaip ta porelė kairiajame kampe), kitur - žmonių grupė Vilniaus Katedros. Arba toji nuotrauka dešiniajame apatiniame kampe - kur moteris su skarele seka dvi damas, einančias gatve link TELEFONO būdelės - superinis reportažas!
O man regis, kad galima ir net labai! Pirmas dalykas, tai asmeninė Kęstučio Grigaliūno kaip tyrėjo ir kūrėjo pozicija. Tie, kurie įsivaizduoja, jog reikia viską daryti kitaip, tegul bent nueina į archyvus ir sugeba įtaigiai pateikti, perteikti, pasinaudoti ten esančia medžiaga. Nes neskaitomų monografijų prirašyta yra tūkstančiais. Be to, Rūtos Vanagaitės knygos atvejis (štai ir negalima jo nepaminėti) rodo, jog apie skaudulius kalbėti būtina ir net reikia. Ilgiau neišoperuojamas skaudulys vis tiek prasiverš su dar didesniu dilgėjimu ir pūlių smarve. Tačiau kartais emocingi (bet ne visuomet išmaningi) komentarai daug ką tik sugadina (ką Vanagaitės atveju taikliai pastebėjo Vidmantas Valiušaitis). Grigaliūno lakoniškumas šiuo atveju suveikia kur kas stipriau. Kita vertus, Grigaliūno meninė veikla, tas meninis tyrimas yra kur kas daugiau nei nuobodumu trenkianti akademinė monografija. Nesiginčiju, kad tai (akademinis požiūris) yra labai reikalinga, tačiau menas, vaikščiojantis egzistencinėmis ašmenimis ir nenupudruojantis jų emociniu patosu ar, atvirkščiai, neatbukinantis pseudomokslingumu, yra kur kas paveikesnis. Tai yra lygiai tas pat, kaip tiesiogiai stebėti Jupiterio palydovus ar Saulės dėmes. Arba tyloje vartyti savo šeimos (juk tauta ir yra didelė šeima – galbūt Vydūnas nebuvo toks neteisus?) albumus ir viską suprasti be nereikalingų žodžių...