Gaujos mene, arba menininkų gaujos

Mūsų nomadinėje visuomenėje (perfrazuojant kartu į vieną vietą sudėtus Deleuze‘ą, Baumaną ir Beresnevičių) buvimas gaujoje ne tik simptomas, bet ir esminė egzistavimo sąlyga. Gaujomis gyvena visi – darželinukai ir paaugliai, politikai (susirinkę į parlamentus ar bent jau partijas) ir teisėsaugininkai, statybininkai ir super mamos, seksualinės mažumos ir ultra patriotai. Ne išimtis yra ir kultūros žmonės – gaujomis veikia ar net gyvena aktoriai ir režisieriai, poetai ir tapytojai, kultūrinių industrijų proletarai ir meno inkubatorių broileriai (t.y. mėsiniai vištinai). Individualybių šiais laikais yra mažai – jas susiurbia gaujos. Žmogus apskritai yra socialinis gyvulys – nereikia čia nei tų postmodernistų, Aristotelio ištarmė neprarado aktualumo ir po kelių tūkstantmečių.

Tiek ir tenorėta pasakyti!

Vėliavnešys, 2012 m.

Visgi dar pakonkretinsiu – kas yra gauja meniniame gyvenime, kokios jos stipriosios bei silpnosios pusės. Gauja suteikia ramybės ir atsargumo pojūtį – gera yra neišsiskirti iš kitų, atitikti tam tikras normas ir reikalavimus – tuomet pripažinimas ir karjera yra, jeigu ne garantuota, tai bent potencialiai galima. Iš buvimo gaujose mene formuojasi stiliai, judėjimai, kryptys. Štai, juk turėjome impresionistų gaują, kovojusią su kita – akademistų gauja, Lietuvoje „arsininkų“ gauja rungėsi su „individualistais“, „24“ pjovėsi su „LSD“, „emisininkai“ grūmėsi su „konservatoriais“ ir taip toliau, bei panašiai. Gaujos būna formaliai institucionalizuotos arba neformalios (susibūrusios kaip išorinių taisyklių ir konvencijų nesaistomi susivienijimai). Gaujų specifika slypi tame, kad jos kovoja tarpusavyje (iš to kyla meninės idėjos, skyla estetinės kibirkštys) ir, skirstydamos visus, be išimties visus, į savus bei svetimus, neįsileidžia nieko į gaujos ratą. Nebent tas „kitas“ atlieka „kalima šahada“ aktą – nuolankiai pripažįsta priimančios gaujos puoselėjamas ir propaguojamas vertybes. Gauja yra bet koks ir bet kuris klubas, asociacija, institucija, sąjunga, bendrovė, grupė.

Gaujos yra neišvengiamas meninio gyvenimo atributas (ir kaip sakyta – netgi išlikimo sąlyga). Štai, pamenu, vienas lietuvių vertėjas, rašydamas apie knygų muges Amerikoje, pabrėžė, jog po „mes vieni kitus pažįstame, o ypač žymūs autoriai bendrauja tik tarpusavyje“ (citavimas laisvas, išryškinant esmę – tą patį galima pasakyti bent jau apie tapytojus ir dailėtyrininkus – asmeniškai pažįstamas socialines grupes). Blogiausia yra tai, jog gaujos, tarytum tie pagal kolektyvinius dėsnius gyvenantys kilkių būriai, gyvenimą suvokia vien juodo ir balto kategorijomis. Balta, šiuo atveju, yra tai, ką išpažįsta sava gauja, juoda – kitos gaujos postulatai. Dar blogai yra tai, jog gaujos nesuvokia, jog yra individų nenorinčių priklausyti gaujoms – nei savoms, nei svetimoms. Nors, kita vertus, galbūt nebuvimas gaujoje taip pat yra specifinės gaujos požymis?

Belieka pabaigti Josifo Brodskio žodžiais:

„Mūsų laikais kiekvienas naujas sociopolitinis darinys, ar tai būtų demokratija, ar autoritarinis režimas, yra dar vienas žingsnis tolstant nuo individualizmo dvasios nevaldomo masių šėlsmo link. Asmens išskirtinumo idėja užleidžia vietą anonimiškumo idėjai. Individas žlunga ne tiek nuo kalavijo, kiek nuo penio <...>.“ [J. Brodskij, „Apie tironiją“, [vertė D.Judelevičius] in: Poetas ir proza, Vilnius, 1999, p. 126]. Pripažinkime, kad čia labai į temą kalbant apie gaujas...

Ar fotografija yra menas?

Taigi... – ar fotografija yra menas?

Klausimas išties vertas devynioliktojo šimtmečio! Ir nepaisant kokios nors Londono fotografų draugijos postulatų ar Andreas‘o Gursky‘io komercinės sėkmės, drąsiai ir tvirtai galima tarti: ŽINOMA, KAD NE.

Fotografija nėra menas. Gal tik būkime konkretesni – žmonės vaikščiojantys su kameromis ant savo krūtinių arba pažastyse, yra tokie pat menininkai, kaip muzikantais būtų anksčiau su portatyviniais VEF‘ais radijo imtuvais vaikščiojantys „blatnuoliai“ ar dabartiniai ausinukų užsikimšėjai. Taip, žinoma, jie gyvena muzikoje ir su muzika, tačiau patys jos nekuria. Taip ir kamerų nešiotojai – jie tik fiksuoja vaizdus, tačiau jų netveria. Viskas labai paprasta!

Pasakius, kad kiekvienas yra menininkas arba fotomenininkas (tik esą menininkai ar fotomenininkai tai težino), reikia pripažinti, jog yra nubrėžiamos bet kokios ribos, net minimalūs reikalavimai – viskas, net sėdėjimas tupykloje, tuomet tampa demiurgine veikla – kūryba.

Iš tiesų taip ir yra.

Atversiu kortas. Čia, be abejo, buvo tik pigi provokacija.

Ką aš norėjau tuo pasakyti? Ogi labai elementarius dalykus. Dar kadaise su vienu savo bičiuliu visus menininkus suskirstėme į dvi kategorijas: 1) tuos, kurie myli meną ir 2) tuos, kurie myli save tame mene. Pirmieji – tai tie tikrieji. Antrieji – pižonai bei šarlatanai. Kaip savo trumpo sąlyčio su pankų subkultūra metu sužinojau juos taip pat besiskirstančius į „tikruosius“ ir „pistpankius“ (tai yra – viso labo pozuojančius, mėgstančius išorinį formatą, bet ne esmę).

Tiesą sakant ir parašiau tai tik dėl to, jog fotografijos kaip meno, ir fotografo kaip menininko problematika susiformavo maniškėje galvoje stebint vieno rudeninio Nidos seminaro dalyvius. Vaikščiojo jie su savo „kodakais“ ar „fudžiais“ labai reikšmingi ir svarbūs. Analogišką situaciją ilgoką laiko tarpą stebėjau vienoje mokslo įstaigoje – keletas kolegų garsiai ir demonstratyviai deklaravo, jog jie yra ne kas kitas, o „Mokslininkai“. Nesvarbu, kad visa mokslinė veikla apsiribojo statistinių lentelių sudarymais ir inventorizavimais. Kažkodėl man tokie prisipažinimai verčia netikėti jais (analogiškai suklustu, išgirdęs vieną ar kitą tariant: „Būsiu atviras / nuoširdus“ – juk iš karto aišku, kad meluos ir nebus nei atviras, nei nuoširdus!). Tokie prisipažinimai ir primygtiniai teigimai tiesiog atveria nepilnavertiškumo kompleksus.

Iš principo tie žmonės yra visai nekalti ir pateisinami. Statistikomis bei klasifikacijomis užsiimantieji atlieka visą juodą, tačiau tokį reikalingą darbą (panašiai kaip vertėjai, nebūdami rašytojais arba atlikėjai – kompozitoriais, suteikia katarsio kitiems). O ir su fotografija labai paprasta – tūlam piliečiui, norint panašėti į menininką, belieka spaudinėti mygtuką ir žiūrėti per langelį. Kartais nereikia ne tik jokių kitų praktinių žinių (apie išlaikymus, ekspozicijas, diafragmas), bet net primityvaus kompozicijos suvokimo. O kam visa tai?

Panašiai (nors gal ir ne iš tos pačios operos) lankantis vienoje svečioje šalyje, tačiau mūsų valstybės ambasadoje, ten dirbęs kultūros atašė siūlė bendradarbiauti, po to dėl visa ko perspėjęs: „Tik nesiūlykite jokių tapybų ar rašytojų. Mums reikia fotografijos ir kino!“. Taigi taip, viskas jus suprantama!.

Iš tiesų tai tenorėjau pasakyti, jog niekas taip nediskredituoja fotografijos, kaip visa ta kameromis pykštinti minia. Analogiškai muzikai kenkia bet ką ir kaip bimbinantys muzikantai, nusidainuojantys, idiotiškus dainų tekstus retransliuojantys solistai. Šiuolaikinį meną diskredituoja prasto šiuolaikinio meno gausa – dažnas būna įsitikinęs, jog toks ir turi būti šiuolaikinis menas – prastas, atsainus, nesuvokiamas, daugžodžiaujantis... [čia galite įsirašyti savo neigiamus apibūdinimus]. Tapybai pliusų neprideda prasti tapytojai. Literatūrą žudo grafomanai (nors kas pasakys – ar Balzakas su Žemaite nebuvo grafomanais?). Ir taip toliau...

Taigi, meną diskredituoja prastas menas.

Fotografija čia net ne prie ko, nes ji pati yra menas (che-che – juk jau negyvename devynioliktajame šimtmetyje). Kita vertus – be prasto meno nebūtų gero, kaip šviesos nebūtų be šešėlio. Tad ir patenkame čia į tokį uždarą ratą, priverstinai ar laisvanoriškai bėgdami juo kaip papurauodegės voverytės.

Pan Dizainas

Tarptautinis žodelis pan lietuvakalbėje aplinkoje galėtų būti suvokiamas dvejopai. Senojoje graikų kalboje pan reiškia „visa“, ir vartojant jį kaip priešdėlį, turimas koks nors globalus, visa-apimantis reiškinys; pavyzdžiui – pandemija („visaliaudinis“), tai yra keliose šalyse ar net žemynuose siautėjanti liga, panestetinis – visur akcentuojantis tik grožį bei estetiką, ir panašiai. Kita vertus, lietuviškai kalbantis ir su mūsų kaimynais bei istoriniais giminaičiais sugyvenantis bendrapilietis nesunkiai suprastų, kad žodis pan reiškia „poną“. Prisiminkime, kad ir lenkiškai rašiusio mūsų tautiečio (ups!) Adomo Mickevičiaus poemą „Pan Tadeusz“.

Tad ir terminas pan-dizainas turi keletą reikšmių.

Visų pirma, kalbame apie visa apimantį dizainą ar jo supratimą. Kita vertus [antra], lenkiškas žodelytis pan žymi „Poną Dizainą“.

Tiesiog dizainas šiais laikais valdo meną.

Va tai tau...

Trumpai paaiškinsime, ką turime omenyje. Beveik visos meno formos ir rūšys mūsų dienomis tapo atributais prie buities – interjero detalėmis, taip sakant. Paveikslas transformavosi į priedą prie sienų apmušalų, skulptūra virto kambario atributu. Net šiuolaikinio meno formos – konceptualūs ar postkonceptualūs (šie tai ypač) artefaktai pasivertė dizaino objektais. Žvelgiant labai plačiai, tame turbūt nėra ir negali būti nieko keisto, kadangi dizaino, kaip ir kitų dailės rūšių šaknys slypi piešinyje (itališkai disegno, nors šioje vietoje reikia pastebėti, kad dizainas itališkai žymimas progettazione terminu). Bet tai yra tik kilmės bei genealogijos dalykai. Iš tiesų menas yra menas, o dizainas – (būkime nepopuliarūs), tik gerbūvio atributas.

Kas visgi meną daro dizainišku? Ogi dekoratyvumas!!!

Keletas analogijų ir panašumų:

Ignas Krunglevičius
Autorius įvykdo galerinės erdvės sterilizavimo operaciją, jo artefaktui - švieslentei (LCD horizontas, 2015 m.) ne tik kartojant salės sienos proporcijas, bet ir susurbiant erdvę, kurioje TAI yra eksponuojama. O žvelgiant formaliai - minimalistinis stačiakampis suteikia interjerui papildomų prasmių beigi atspalvių...

Žilvinas Landzbergas
Šio autoriaus pan-dizainiškumas yra sąlygotas kultūrinio kontekstualumo. Kaip antai animacinė klajonė po Valkininkų vaikų sanatorijos "Pušelės" sieninės tapybos (BA.Steponavičius, B.Žilytė, 1969-1972 m.) struktūras.

O kaip tas dekoratyvumas paima viršų meniškumo (esame konservatyvūs, tad pastebėsime, kad meniškumą kažkiek lemia jausmai, aistros, emocijos ir kitokie jusliniai dalykai – tai, ko dizaine iš tiesų nebūna) atžvilgiu? Labai paprastai – racionalizuojant beigi stilizuojant.

Kas yra racionalizavimas? Racionalizavimas (gal net greičiau pseudo-racionalizavimas) yra tariamai loginiu mąstymu pagrįstas komponavimas ir panašiai. Visgi tame esama apgaulės, kadangi komponavimo pojūtis (panašiai kaip muzikinė ar spalvinė klausa) individui yra suteikiama su jo gimimu. Vėliau tai galima lavinti, plėtoti, tačiau reikia turėti ir tam tikrų duomenų...

Stilizavimas yra tiesiog gražus dalykų sukomponavimas. Sudėliojimas taip, kad nerėžtų akies ir nešiurpintų sąmonės.

Štai, pavyzdžio dėlei atkreipkime dėmesį į Igno Krunglevičiaus „Privatų sintaksės virusą“ ir Žilvino Landzbergo „Be karūnos“. Pirmuoju atveju dizaino yra daugiau, antruoju – mažiau. Bet, kaip jau buvo pasakyta, pandizainas valdo viską.

Taigi - vienas [1)] sterilizuoja bei dekonstruoja, kitas [2)] - kontekstualizuoja ir perkonstruoja:

Ignas Krunglevičius

Žilvinas Landzbergas

 

Dizainiški yra pavadinimai. Bandant suvokti ir analizuoti tiek „Privataus sintaksės viruso“, tiek „Be karūnos“ semantiką, susiduriama su neperlaužiama siena. Pažodžiui: 1) privatus reiškia „asmeninis“, „neoficialus“; 2) sintaksė – tai „sandara“ arba „gramatikos dalis, nagrinėjanti sakinius ar žodžių junginius“; 3) virusas – „nuodas“, taip pat „infekcinis patogenas“. Taigi – krapštyk galvą, kaitink smegenis, meldžiamasis, bandydamas susidėlioti teisingą prasmę ir reikšmę. O juk čia tik viso labo semantinis dizainas – žodžių junginiai dėl žodžių junginių – grožio, skambesio, vienu žodžiu – Pan Dizaino! 

Su „Be karūnos“ yra lyg ir paprasčiau, kadangi perskaitomumas čia yra akivaizdesnis, keliantis sąsajas su kieno nors nukarūnavimu, pažeminimu, atvertimi (iš ciklo „karalius yra nuogas“). Bet pažvelkime į ekspozicinį „Be karūnos“ kūną, idant suvoktume, jog tai tėra viso labo etiketė prie tam tikrų artefaktų samplaikos, kuriai galima dėti ir kitokią kortelę, kad ir „Ir viskas bus gerai“, „minimal ambient post punk new folk neo gothic polimorfistinis išsireiškimas dvidešimt penktųjų metų ambiogenezės principų raidos metamorfozėse“... Žodžiu, irgi toks Pan Dizainas [belieka tik pridurti, kad dizainiški gali būti ir dailėtyriniai tekstai - užrašai dėl grožio ir apie nieką...]. 

Bet dar giliau pažvelkime į fizinius pavidalus. Krunglevičiaus atveju veikia high-tech – visokios technologijos, susijusios stereo percepcija. Lempos, kolonėlės, laidai, rozetės, prailgintuvai ir panašiai. Viską svarbu sukomponuoti, gražiai apipavidalinti aplinką ir tiek. Tai technologinis Pan Dizaino aspektas. Na, o Landzbergas eina kitu keliu – tartum Mašioto Krapštukas (toks personažas iš vaikiškos apysakaitės, jaunasis gamtos bičiulis, viską rinkęs iš gamtos – lizdelius, kiaušinėlius, sėklytes etc.). Jis renka ready-made‘us ir juos komponuoja – apipavidalina erdvėje. Gražiai, kad jį kur rupūžkė, tai daro, sukuria tą atmosferą, aplinką ir blogosferą – žodžiu, elgiasi kaip tikras Pan Dizaino atstovas... Nes juk viskas mūsų laikais yra Pan Dizainas...

Vienas [1)] technologizuoja, kitas [2)] kolekcionuoja:
 

Ignas Krunglevičius

Žilvinas Landzbergas

Pagalvojau, kad tam, kad būtų dizainas tamptų menu, tarp visų tų racionaliai ir stilizuotai pateiktų elementų turi atsirasti toks mentalinis zyzimas. Garsas z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z-z. Tai labai subjektyvu ir asmeniška (personalu ir biografiška), bet jeigu tai atsiranda, tuomet dizainas tampa menu. Krunglevičiaus atveju (tegul jis ir technologiškesnis), toji z-z-z-z-z-z-z-z grandinėlė yra trumpesnė, Landzbergo – ilgesnė. Bet juk dizainas mėgsta visokiausius efektukus....

Medžiagiškumas

Po ilgamečių meno, dailės ir kūrybos tyrinėjimų supratau vieną dalyką… Bet pradžioje (tik ne pačioje) leiskite pacituoti Raimondą Gailiūną, pasakiusį, kad “nežinau, kas yra tas menas – vieniems, tai tas, kas neparduodama, o kitiems, atvirkščiai – tai, kas parduodama…”. O aš po kokių dvidešimties metų gilinimosi į klampius, tamprius ir ypatingai (dar pacituojant Antaną Andrijauską, kurį galima charakterizuoti žodžiu YPATINGAI) sudėtingus meno ir patikimo santykius, supratau vieną dalyką, kad visuotinai yra toleruojami ir kotiruojami tokie tapybos raiškos metodai, kuriuose yra pabrėžiamas medžiagiškumas.

Štai, sakykime, paimkime pavyzdžiais Šarūną Sauką arba, ir tai būtų dar didesniu argumentu – Wernerį Tübkę, ir tarkime tiesiai-šviesiai, kad norint, jog sektųsi mene (na, patiktumėte, gerbiami kolegos, ir panašiai) – būtina kultivuoti MEDŽIAGIŠKUMĄ. Nes medžiagiškumas yra viskas… Žiūrovo akis yra paperkama kūnų, audinių, organinių bei neorganinių paviršių įtikinamumo. Žodžiu, viskas yra labai paprasta, net primityvu. Toks, tad, sėkmės laidas bei garantas…

Bet kodėl čia paminėtini Sauka ir Tübkė? Ne tik todėl, kad tarp jų yra daug kas bendro – ir ypač tas vienijantis medžiagiškumas… Sauka yra mano didžioji estetinė meilė, bet Tübkė – pirmoji…

Visgi pradžioje dar grįžiu prie dėstymo apie medžiagiškumą.

Tapyboje medžiagiškumų būna įvairiausių:

• augalų (ypač lapų ir žievės) medžiagiškumo
• daiktų (buities rakandų ir virtuvinių rykų) medžiagiškumo
• uolienų medžiagiškumo
• kūniško medžiagiškumo
• debesų (ir šiaip dangaus) medžiagiškumo

Lietuvių, bet ne tik lietuvių, tapyboje esama daugybė medžiagiškumuose besispecializuojančių autorių. Štai - Sigitas Staniūnas yra lapų materialistas (materija=medžiaga), jam taip pat paklūsta šilkai bei kitokios medžiagos, Sigitas Mickevičius materializuoja uogas ir žiedlapius, na, o kūnus (ypač bjaurųjį jų aspektą) neblogai sumedžiagina Žygimantas Augustinas...

Saukos stiprybė ir įdomybė slypi tame, kad jo medžiaginis spektras yra be galo platus - šis tapytojas padaro tikrą medžiaginį kokteilį iš lapų, granatų, spermos, akmenų, vyno, lentų ir šilko. Tübkė yra analogiškas. Tiek tad tų medžiagiškumo paslapčių.

Galiu tarti tik tokią deklaraciją:

- Tapytojau, jeigu tu nori dėmesio, skirk deramą dėmesį medžiagiškumui!

Ir viskas bus gerai...

O pabaigai papasakosiu, kaip pats pažinau Sauką ir Tübkę. Paradoksas slypi tame, kad apie vokietį išgirdau anksčiau, nei apie lietuvišką jo kolegą. Pamenu tą dieną, kai mano tėtis parnešė namo įrėmintą Tübkės "Valstiečių karą Vokietijoje" [https://en.wikipedia.org/wiki/Werner_T%C3%BCbke] - visą didžiojo darbo (originalus dydis - 14x123 metrų) reprodukcinę išklotinę, išimtą iš DDR dailės žurnalo Bildende Kunst. Nuo kokių 1982-ųjų kabojo ji mūsų virtuvėje, valgydamas nelabai skanius sovietinius makaronus ("vermišelius") arba virtą kiaušinį, žiūrinėdavau į daugybę figūrėlių, į ištapytus audinius, žemes, dangų, architektūrą. Ir tik dabar supratau, kad mane - žiūrovą, it kokį kilbuką, veikė medžiagiškumas (tartum kuo tikriausias žemėtas sliekas - meškeriotojo jaukas ant kabliuko).

WernerioTübkes (1929-2004) Frühbürgerliche Revolution in Deutschland reprodukcijos fragmentas.
Aliuminio rėmu įrėmintas, kabojęs namų virtuvėje senais, gerais laikais... 
Visgi Tübkes atveju ypatingai veikia drabužių, oro ir vaivorykštės medžiagiškumas...


Su Sauka "susipažinau" jau brandesniame bei sąmoningesniame amžiuje. Sauka būdavo "Dailėje", didelį įspūdį padarė už jau savo užsidirbtus (doru ir sąžiningu archeologiniu darbu) pinigus įsigytas leidinėlis, pristatantis vieno kunigo kolekciją - ten, pamenu, man darė įspūdį saukiškas medžio rievių tekstūrų ir braškių uogienės skaidrumo medžiagiškumas, be to - Markeso knygelė "...apie gražiąją Erendirą" (kurią turėjo studijas pradėjusi sesuo). Na, o paskui savo akimis pamačiau ir "Pragarą" - tuose pačiuose Parodų rūmuose, tik ne 1992-aisiais (personalinėje parodoje), o kiek vėliau - regis, kažkurioje trienalėje/bienalėje/kvadrienalėje.

 Taip tad susidūriau su Saukos medžiagiškumu - ir prarijau jį, kaip ta vargšė žuvelė. Nes jis yra viliojantis ir gundantis.

Du Šarūno Saukos darbai atmintiname veikale RIČARDO JAKUČIO dailės kolekcija (Vilnius, "Poli", 1993).

Kairiojoje reprodukcijoje mane iki šiol žavi braškių uogienės materialumas, dešinėje - visas medžiagiškumo kompleksas - ir mediena, ir ištrypta žemė, ir raukšlėta žmonių oda ir net apčiuopiami "triusikai".