2014 m. rugpjūčio 6 d., trečiadienis

Indrės Ercmonaitės pasakojimas, arba apie du tapybos parodų žiūrėjimo būdus

Parodas, konkrečiai – tapybos parodas, galima apžiūrinėti keliais būdais:
  • ·         laikrodiniu;
  • ·         arba kvadratiniu-lizdiniu, arba mičiurinišku.

Pirmąjį, konstruodamas mechaninius laikrodžius sukūrė Richardas Wallingfordas, antrąjį – kovodama su genetika ir panašiais nukrypimais nuo mokslo – sovietinė agronomija (Ivanas Mičiurinas, Trofimas Lysenka ir kiti).
Principas labai paprastas – apžiūrinėjantis parodą laikrodiniu būdu, eina prieš arba pagal laikrodžio rodyklę, nuosekliai nagrinėdamas paveikslų seką. Tokioje ekspozicijoje atskiri elementai tarnauja visumai. Dar galima teigti, kad tai yra barokinis požiūris (ten irgi detalės gyvuoja dėl esmės). Žvelgiantis į parodą kvadratiniu-lizdiniu būdu, artefaktus nagrinėjasi selektyviai – tik užmesdamas akį į jo nedominančius ir ilgiau stovintis prie patraukiančių tapybos darbų.
I.Ercmonaitės kūrybą parodoje JIE galima nagrinėtis ir tokiu, ir tokiu būdu.
Iš karto pasakyčiau, kad labiau pasiteisinantis yra laikrodinis metodas. Tik įėjus į Pamėnkalnio galeriją, verta sukti kairėn ir eiti pavėjui – pagal laikrodžio rodyklę. Arba dešinėn. Viskas priklauso nuo intencijų. Žygiuojant kairėn, stebėtojas matys tapybos evoliuciją atvirkštine tvarka. Kaip banalu bebūtų, tačiau visame šiame kontekste esama dekonstrukcijos motyvų. Pradžioje regimas parodinio modelio vaizdas – nedidelis maketas, kuriame autorė simuliuoja savo tapybos parodą. Vėliau einama link tapybos, piešinių, pagalbinių priemonių (teptukai, dažai ir visa kita), kol galop, nuėjus visą kelią, prasisukus (kaip karusele) šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu, sustojama ant postamento (tumbos) tvarkingai sulankstytų ir pagarbiai padėtų, nuo porėmių nuimtų drobių. Tai primena vėliavas po valstybinių švenčių – grojant iškilmingam maršui, garbės kuopa sulanksto Trispalvę ir aukštai keldama kojas bei smakrus, išsineša ją nežinoma kryptimi...











Indrės Ercmonaitės paroda Pamėnkalnio galerijoje - beveik tobula ("beveik" - nes tobulumui juk ribų nėra) ekspoziciniu požiūriu. Autorė preciziškai ir apgalvotai, beveik kaip amerikietiškame trileryje, užaugina įtampą nuo detalių iki visumos ir tuomet tą įtampą nusodina tomis (tiksliau - tapačiomis detalėmis) su gražia pabaiga, tikru hepy-endu. Tapybiniu aspektu tai irgi kažkas, vertas dėmesio ir pagarbos. Menininkė rodo savo kaip piešėjos, ir kaip tapytojos pajėgumus. Jie ir išpiešia, ir ištapo, ir atskleidžia dažo ypatybes, ir leidžia pasimėgauti ryškiuose arba, atvirkščiai, prislopintuose koloristiniuose deriniuose. Tai tikra tapyba, kuriai kartais net nereikia ir jokių etikečių bei žodinių komentarų. Iš tiesų tą šiuo tekstu ir tenorėjau pasakyti. 

Tad toks ėjimas nuo parodos link drobės.
Einant prieš laikrodžio rodyklę, formuojasi kitas naratyvas (na gerai – pavartosiu ne tokį pretenzingą –siužeto terminą) – nuo drobės link parodos. Įprastas akiai vaizdelis. Nuo pradinių elementų link tikslo. Nuo Uvertiūros iki Finalo. Istorija papasakota tobulai, kiekvienas skyrius ir pastraipa čia būtina bei reikalinga.
I.Ercmonaitė kuria pasakojimą visu savo tapybos rinkiniu, ne atskirais objektais. 
Tą patvirtintų ir mičiuriniškas žiūrėjimas. Žvelgiant į objektus kryžmiškai-lizdiškai, kūriniai (tartum kokios patręštos sojos pupelės, žirniai ar bulvės) ima stelbti vienas kitą, ropštis vienas ant kito, šaukti vienas per kitą, teigdami, prašydami ir reikalaudami:
– Žiūrėk į mane, žiūrėk į mane!
Toks variantas yra įmanomas ir netgi pateisinamas. Jis ypač tinka tiems, kurie klasikinius romanus (tokius kaip Karas ir taika) skaito nenuosekliai – ne nuo pradžios, o nuo vidurio, praleisdami gamtos, batalinius bei istoriosofinius aprašymus. Tik esmė būna kiek kitokia.
Štai, kad ir šių eilučių autoriui, žvelgiant į I.Ercmonaitės kūrybą per Mičiurino akinius, akyse pradeda raibuliuoti Peteris Doigas su savo žmonėmis kanojose arba Philipas Allenas su savo radialinėmis struktūromis ir kitokios citatos. Jos kartais padeda, o kartais tik trukdo pagauti esmę (panašiai kaip Tolstojaus opuse vargina lyriniai nukrypimai arba daržovių lysvėje – piktžolės) – ir visa tai natūralu. PostPostmodernizmas.


Doigiškiausias Indrės Ercmonaitės darbas. Prisiminkime šio britų tapytojo 100 years ago arba Swamped. Bet, žinoma, tai tik vizualinės sąšaukos. Konceptas skiriasi kaip diena nuo nakties. Galop, nūdienos tapyboje analogijos, aliuzijos, citatos, kartotės yra simptomas. Ne priežastis, ir ne pasekmė. Ekspozicijoje - tai lūžio taškas ir vienas efektingiausių darbų. Beje, neįsivaizduoju, kad jis galėtų egzistuoti vienas, pats sau. Tai plyta visoje sienoje. 


Analogiškai galvoju ir apie literatūrinę parodos dalį. Tai yra konceptą. Na, pavadinimas geras, trumpas ir aiškus – JIE. Angliškai – THEY (viena raide daugiau). Tai suponuoja heidegiriškai–buberiškai–sverdioliškas savo ir svetimo refleksijas. Visa tai puiku. Tada įsiterpia dažo ir pačios tapybos kelionės per laiką bei kosmosą agitacija. Bet mes, naudodami abu būdus – tiek laikrodinį, tiek selektyvųjį, tiesiog ignoravome. Juk apie tapybą (kaip ir meilę, draugystę, karą bei mirtį) viską pasako pati tapyba. I.Ercmonaitės atveju toji tapyba spalvinga, skani, intriguojanti (man ypač patinka jos potėpėliai). Žinoma, ne visa – kai kur yra išdrikimo, atsitiktinumo ir panašiai; juk į tapybą reikia žvelgti ne tik laikrodiškai ar mičiuriniškai, bet ir donžuaniškai – pastebint visokius apgamėlius, spuogelius bet su didele-didele meile. 
To ir užtenka. 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą