Kažkas (žinau net kelias koleges) lygiai taip pat yra pasakęs (bet tai tikrai buvau ne aš - mano išankstinė nuomonė, prisižiūrėjusi tų gabių, genialių, daug žadančių ir panašiai, buvo labiau rezervuota) apie Danusevičių. Ir, po paraliais, nesikeikiant, kuomet galų gale natūroje, in situ, Klaipėdoje - Parodų rūmuose, pamačiau jo tapybos visumą, supratau, kad tas "kažkas" buvo absoliučiai teisus.
 |
| Adomas Danusevičius, tapyba iš parodos "Kamufliažinis vyriškumas" KKKC Parodų rūmuose |
Daugiausiai minčių, kontempliuojant Zakarauską ir Danusevičių, kyla apie šių tapytojų panašumus. Ir, be jokių abejonių, skirtumus.
Taip, taip - Zakarauskas ir Danusevičius vizualiai yra panašūs!
Bet čia nesinori samprotauti:
- Kas atsirado anksčiau - višta ar kiaušinis?
Nes man visuomet atrodė (taip regisi net dabar), jog Zakarauskas yra toji višta, o Danusevičius - kiaušinis. Tokį, tegul subjektyvų, požiūrį yra suponavusi reali, gyvenimiška prielaida. Meno arenoje, ryškių žibintų šviesoje dailės rampoje Zakarauskas chronologiškai pasirodė anksčiau. Danusevičius - keliais metais vėliau. Taigi - vienas, kalbant kariniais terminais, buvo, o gal dar ir yra (senstame, ir labia sparčiai, mes visi - nei vieno nėra forever young) naujosios ar jaunosios tapybos žvalgyboje, kitas - avangarde.
Vėlgi nenukrypkime ir neįsinarpliokime į kibias laiko pinkles.
Zakarauską ir Danusevičių pirmiausia vienija ir jungia tapyba.
Tapyba - plati ir daugiareikšmė sąvoka...
Zakarausko ir Danusevičiaus tapybą irgi jungia daug kas - pilkšvai sidabriški koliorai, antropomorfizuoti personažai (ir ten, ir ten - liauni, net ir tuomet, kai yra mažiau ar daugiau fiziškai suręsti neblogai), visas tas socio-kultūrinis (šią sąvoką-parazitą mėgsta vienas bendradarbis, todėl pasinaudoju jo įdirbiu) patosas.
Visgi esminis abu tapytojus jungiantis požymis - tai meilus potėpis.
Norintiems įsitikinti - kas tai yra MEILUS POTĖPIS, tereikia patiems meiliau pažvelgti kaip meiliai minėtasis Zakarauskas ir aptariamasis Danusevičius teptuku pagriebia ant paletės sumaišyto dažo "sasyską", kaip simpatingai ir šiltai (vaikučio galvos taip neglosto jį garbinantys tėveliai!) ją tepa ant drobės.
Zakarauskas ir Danusevičius dažą ant drobės tepa vienodai meiliai (jeigu meilė yra graduojama...). Ir būtent šiame - potėpio bei drobės santykyje prasideda bei baigiasi visi panašumai.
Menant visa tapybinį rebusą šifro raktu galėtų būti minėtasis socio-kultūrinis (žr. aukščiau) epatažas ir tam, lyg lozungas, naudojamas jų personažas (taip pat minėtas tekste).
Zakarauskas, tapydamas save (ne paslaptis, kad jis taip daro - juk tai matosi pačioje, šiek tiek balerūniškoje jo figūroje - kokia deformuota ir iškraipyta ji bebūtų), į drobę, į plokščią paviršių žvelgia it Narcizas į veidrodį ar upelio atspindį.
O Danusevičius, tapydamas kitus - atletiškus vaikinus, vyriškos lyties gimnastus, į drobę žvelgia lyg į ekraną - plokštuma čia neatspindi, o retransliuoja, atskiria vieną realybę (tikrą) nuo kitos (fiktyvios) - juk kalbame apie televizoriaus ekrano, kompiuterio monitoriaus efektą!
Žvelgiant į šią problemą moksliškai - filosofiškai ir metafiziškai, Zakarausko tapybos atveju matome objekto ir objekto arba subjekto ir subjekto santykį. Danusevičiaus atveju - subjekto ir objekto ar objekto ir subjekto sąveiką.
Ir vėlgi - visa tai, viską, absoliučiai viską išduoda tas meilus potėpis.
Jeigu Zakarausko potėpis yra kūniškai mėsingas (dažas tepamas ganėtinai riebiai) - tartum prieš veidrodėlį (tą, kuris sufleruoja, "kas pasaulyje yra gražiausias") pozuojanti pamotė-karalienė negailėdama jėgų ir kosmetikos sąnaudų, besiteptų save storiausiu makiažo sluoksniu; tai Danusevičiaus potėpis yra akvareliškai skaidrus, moteriškai švelniai (kalbu iš stereotipinės "vyriškos" lietuviškos tapybos pozicijų) lytintis baltą, išblyškusį ir negyvą drobės paviršių (vos neparašiau - miegančios karalaitės kūną). Taip ar panašiai marmurinę statulą bandė glamonėti ne kas kitas, kaip ponaitis Pigmalionas...
Apie Andrių Zakarauską žr. čia: http://www.7md.lt/daile/2014-03-07/Kartojimas-kaip-saugumas
