2014 m. gruodžio 8 d., pirmadienis

Dailės kritika (ne per radiją ir vos tik atsibudus)

Pradėjęs klausytis radijo naktimis, supratau, kad senstu, nors iš kitos pusės – galbūt mano organizmas ir siela atlieka kažkelintąjį, rutininį ciklo viražą, nes būdamas jaunu antrojo ar trečiojo kurso studentu, savo barakinio kambario migyje taip pat užmigdavau su BBC bei tiesioginių transliacijų iš Seimo posėdžių garsais ausyse. Suvokiau, labai greitai sumečiau, kad naktinis radijo klausymasis padeda įveikti nemigą, nes vos tik, žiūrėk, atmerki akis, kamuojamas somnabuliškų košmarų ar gyvenimiškų rūpesčių, viena ausimi paklausai apie karą Ukrainoje ar naftos kainų kritimą ir, staiga, krenti į palaimintąją miegų karaliją. Rytais tai suveikia atvirkštiniu būdu – kokia nors reklama (apie atšvaitus, pavyzdžiui) praplėšia sunkius vokus ir sudirgina dar hipniško svaigulio būsenoje plūduriuojančias smegenis.

Tą eilinio šeštadienio rytą, dar taip pat pusiau miegodamas, išgirdau ir tuoj pat suklusau, nes buvo kalbama ne apie ką kitą, o apie kritiką. Taip, taip – kritiką. Profesinį užsiėmimą, o ne šeimyninius barnius virtuvėje arba santykių aiškinimąsi tarp dviejų individų. Kadangi radijo klausymasis miego metu pasižymi tam tikrais specifiniais ypatumais (vienas iš jų yra punktyrinis informacijos priėmimas), tai pradžios neišgirdau, tik patyriau, kaip žurnalistas su pasimėgavimu skaito komentarus po literatūros kritikės straipsniu kažkuriame internetiškai virtualiame matavime. Paskui į pokalbį įsijungė muzikos kritikas, dar vėliau iš bendro konteksto supratau, jog telefonu pokalbį kurį laiką mezgė ir teatro kritikas. Pagalvojau, kad „o aš, būdamas šiokiu tokiu dailės kritiku, diskusijoje pabūsiu štai tokiu būdu – lovoje, su ausinėmis ir savo mintimis. Ne per radiją ir vos tik atsibudęs“.

Tad trumpai reziumuosiu tai, ką išgirdau ir ką supratau. Nes galbūt mintys buvo formuluojamos kitaip ir siekiant kitokio semantinio rezultato, tačiau maniškėje sąmonėje susiformavo keli vaizdiniai:

  • Apie profesinį kritikų pa(si)rengimą – literatūros kritikė aiškino, kad aukos (tai yra kritikuojamieji) labai dažnai atsimušinėja (pereidami į kuo tikriausią kontrapuolimą visu plačiu frontu) teiginiu, jog literatūrą gali kritikuoti pasiekę, mažų mažiausiai, humanitarinių mokslų daktaro laipsnį. Muzikos kritikas pridūrė, kad jo adresu taip pat pasigirsta replikų, kad toks No name turi bent jau mokėti pagroti ir padainuoti. Dar literatūros kritikė pažymėjo, kad tarp poetų yra gajus toks mitas, jog kritikuoti poeziją gali tik eiliakaliai, nes akademikai ir kitokie studijiniai sausuoliai viską racionalizuodami sudirba. Praktiškai čia kalba sukasi apie tą patį...
  • Apie tą pačią valtį – muzikos kritikas apie muzikinės kritikos situaciją vaizdžia metaforiškai pakalbėjo kaip apie plaukimą viena valtimi, kuomet draugų, pažįstamų ir bičiulių tiesiog niekas nekritikuoja. Arba tuomet vienas susipyksta su visais. Literatūros kritikė taip pat užsiminė apie ratus, cechus, grupuotes ir kitokius panašius dalykėlius.

Dailės (kaip ir bet kokia) kritika primena tą palaimintąjį (ar atvirkščiai - nelaimingąjį) Ruščico laivą - visi jame plaukia per jūras-marias, aplinkui zuja (kalendami dantimis) jūrų liūtai ir vėpliai. Visiems yra bloga, pykina ir net labai, tačiau kritikuoti niekas nemoka - arba chamiškai išdeda paskutiniais žodžiais, arba džentelmeniškai (kaip koks kapitonas Bladas) paironizuoja. Bet turbūt kitaip ir negali būti - plaukiame vienu laivu...


Tad štai du tokie punktai.

Kadangi minėtame radijo pokalbyje niekas iš dailės kritikų nedalyvavo (galbūt tai rodo dailės kritikos statusą viešajame gyvenime?), tad galų gale, pabudęs iš miegų, tarsiu kelias savo įžvalgas. Nieko ypatingai naujo ir kitoniško gal net nepasakysiu.

Pats visuomet turėjau ambicijų tapti tapytoju ir rašytoju (galbūt labiau istoriku), tad atsidūręs kryžkelėje lyg koks Heraklis ar paprastasis Buridano asilas, pasirinkau dailėtyrą. Beje, verbaliai geriau skamba menotyra, tačiau šiuo atveju esu nuoseklus Andriušio ideologijos palaikytojas ir manau, kad jeigu rašyčiau apie teatrą, muziką, literatūrą ir dailę, tuomet būčiau menotyrininku. Kadangi terašau apie dailę, tesu dailėtyrininkas... Visuomet piešiau ir piešiu, bet nesu toks kvailas, jog aiškinčiau, kad geriausiai interpretuoja tie, kurie tai praktikuoja. Juk kulinarijoje apie patiekalo skonį taip pat pasako nebūtinai geriausi virėjai.

Su valtimi reikalai yra visur panašūs. Patyręs tai savo kailiu. Neabejotinai esu įgijęs keletą nedraugų (o gal net priešų), kuriems nepatiko tai, ką parašiau apie juos. Dailininkai, kaip ir literatai, ir muzikai neretai kritiką suvokia ad hominem. Bet tai čia jų problemos – jeigu nenori draugauti ar net sveikintis gatvėje – tai jų asmeninis reikalas ir valia. Aš irgi ne su visais sveikinuosi. Apie grupuotes ir gaujas čia nekalbėsiu – ir taip aišku, kad jos egzistuoja. Mane labiau žeisdavo nuo tų pačių studijų laikų (galbūt dėl to ir atsirado ta nemiga) įgyta patirtis, kad kartais kritika užsiima tokie žmonės, kuriems iš principo yra tas pats, ką veikti. Kažkodėl tą labai aiškiai pamačiau ne vienoje devyniasdešimtųjų metų spaudos konferencijoje – susirinkę ponai ir tetos galėdavo kalbėti apie be ką – blynus, gėlių aranžavimą ar pedagogines problemas, o menas jiems egzistuodavo kažkur lyg tarp kita ko. Toks poniutiškas salonas, kur agurkų pardavėjai sprendžia – kad „tas geras, o tas negabus...“). Gal šiuo punktu aš pats atstovauju tiems pirmajame punkte paminėtiems bambekliams („...apie literatus gali rašyti tik poetai...“), tačiau manau, kad kritikas turi tiesiog tikėti ir gyventi tuo, apie ką rašo... Turbūt tik tą ir tenorėjau pasakyti.

...


Ne – dar norėjau pasakyti vieną dalyką. Dailės kritika (dėl to turbūt nieko iš jos atstovų ir nekvietė į radijo studiją), mano kukliai subjektyvia nuomone, pasižymi visišku savo neefektyvumu. Nemanau, kad ją kas labai skaito (iškyrus aprašomuosius objektus ir jų aplinką) ir, tuo labiau, nemanau, kad ji ką nors veikia. Nėra tokio dailininko, kuris perskaitęs dailės recenziją, pasinaudotų ja kaip kokiu receptu ir pradėtų užsiiminėti savi-gyda. Viskas yra siaubinga iliuzija. Mes gyvename svajų karalystėje, ponai... Dailės recenzijos geriausiu atveju atlieka šviečiamąją-informacinę funkciją. Ir šioje vietoje galėčiau pasakyti, jog idealu laikau seniai-seniai (kokiais 1992-1994-ais metais) Lietuvos aide publikuotas labai trumpas apžvalgas-recenzijas, kurios nestokodavo ir sveiko kritiškumo – o ko daugiau kritikoje ir reikia? Bet čia jau asmeninių simpatijų byla, kurią geriausia yra spręsti atsikeliant iš lovos, geriant kavą ir tuščiomis akimis žiopsant pro langą...

2014 m. rugsėjo 21 d., sekmadienis

Antano Mončio namai-muziejus (ir kiti personaliniai menininkų muziejai): būti ar nebūti?

Šio teksto paskirtis nėra aiškinti – koks reikšmingas yra Antanas Mončys ir koks ypatingas yra jo kūrybą reprezentuojantis muziejus Palangoje.
Ne, tikrai ne!
Iš karto, nevyniodamas žodžių į vatą pastebėsiu, kad mūsų kultūra ir ne vienas ją įkūnijantis fenomenas yra gynybinėse pozicijose – suskliautęs ausis slepiasi apkasuose ir dreba, kad tik kas nors jo neliestų ir netrikdytų. Galbūt pats ryškiausias pavyzdys yra Krantinės arka Vilniuje – savo bukumu (na gerai, ne bukumu, tiesiog neišprusimu) besididžiuojantys subjektai ją dergia tik dėl to, kad „ji yra negraži“ arba „nesuprantama“ ir viskas yra labai „puiku“...
Bet čia nukrypau į šoną...
Jau dvi savaitės praėjo nuo konferencijos A.Mončio muziejuje Palangoje, o aš vis dar vaikštau, apimtas lengvos euforijos, kurią norom-nenorom, visai to nenorėdami, blaško kai kurie cinikai ir skeptikai.
Konferencija buvo labai paprasta – penkliolikos metų jubiliejų mininčioje institucijoje susirinko kai kurių lietuviškų menininkų personalinių galerijų, jų namų-muziejų atstovai ir pristatė savo atstovaujamus  kultūros centrus. Taip – kultūros centrus. Nes egzistuoja du esminiai muziejų-galerijų tipai: muziejai-monopolininkai ir muziejai-individualistai. Abu šie tipai vienodai reikalingi ir ypatingi. Štai, turime Nacionalinę galeriją, pristatančią bendrą LT dailės panoramą ir turime atskiriems menininkams dedikuotas institucijas – kad ir K.Varnelio namus-muziejų (atstovauju šiam pačiam geriausiam personaliniam dailininko muziejui Lietuvoje, tuo labai didžiuojuosi, ir dėl to visa tai rašau) ir daugelį kitų. „Monopolininkai“ yra svarbūs ir dar kaip – nesjuk yra reikalingas bendras, koncentruotas vaizdas į mūsų dailę, su kuria galėtų susipažinti ir bet kuris tautietis, ir bet kurie užsienietis. Tačiau paklauskime – ar apie Antano Gudaičio kūrybą mes labiau, giliau, išsamiau sužinotume NDG, ar jo vardo galerijoje? Tai žinoma, kad pastarojoje!
Būtent apie tai aš čia ir šneku. Manau, kad Lietuva daug daugiau išloštų (tiek jos kūrybingieji menininkai, tiek plati bei įvairialypė žiūrovų auditorija), jeigu turėtume A.Gudaičio, V.Eidukevičiaus, V.Petravičiaus, A.Galdiko, J.Švažo, V.Kisarausko, T.Valaičio galerijas (beje, tą puikiai suprato Pirmosios Respublikos visuomenė, įsteigusi ne ką kitą, o Mikalojaus Konstantino Čiurlionio galeriją – jam vienam skirtą muziejinę/galerinę instituciją), o ne vieną koncentruotą „stalą“, pateikiantį vieną kitą trupinį nuo minėtų ir daugelio kitų menininkų kūrybos stalo. Būtent tai suteiktų paskatų mūsų kultūrinio sluoksnio turtėjimui bei gausėjimui. Nes pripažinkime, kad neretai mūsuose viskas nepagrįstai regisi nususę ir prėska.


V.Poškus, Mončio kaukė, 2014
Būtent daug ką verbalizavo maniškę euforiją numušęs vienas kažkurios muziejinės institucijos aukšto rango tarnautojas, globėjiškai išklausęs mano sapalionių (girto zuikio svajonių) apie tai, kaip gera būtų turėti daug personalinių menininkų galerijų-muziejų) ir kontrargumentavęs tokiais punktais:
  • ·     Tokius muziejus būtų sunku išlaikyti finansiškai (dar viena našta biudežtui ir taip toliau, ir panašiai)
  • ·         Tokiuose muziejuose nebūtų ko rodyti (I) – nes kam įdomu dailininko pypkė, paletė ir lova?
  • ·         Tokiuose muziejuose nebūtų ko rodyti (II) – nes Lietuvoje nėra įdomių menininkų, viskas tėra gūdūs Vakarų meno pasaulio aidai.
Kadangi išgirdęs šiuos žodžius ilgam netekau amo, ir negalėjau nieko atsakyti, dabar galiu pateikti kelis kontr-punktus.
  • o   Taip, personaliniai menininkų namai-muziejai-galerijos daug atsieina ir atsieitų valtybės iždui. Bet taip samprotaujant, galima pastebėti, kad pinigus siurbia ir visi kiti muziejai.
  • o   Didžioji kai kurių kultūros valdininkų (fu, kaip nesuderinamai skamba šie du pastarieji žodžiai) dalis iki šiol šabloniškai mąsto, kad menininką atstovauja ne jo kūryba, o jo naudoti daiktai. Bet man, pavyzdžiui, visiškai nusišvilpti, kokį drabužį dėvėjo Michelangelo – kur kas įdomiau, ką jis nutapė ar išskaptavo.
  • o   Manau, kad jeigu tas tūlas prelegentas matytų daugiau menininkų kūrybos ir jų visumos, jis nekalbėtų, kad „Lietuvoje nėra nieko gero“. Kartais mūsų dienomis susiduriame su tokiu bendrapiliečių tipu – jie būna išvažinėję visą pasaulį, „ofšoru po egzotiškus kraštus...“, tačiau nemato, kad vyksta po jų nosimi...
Štai būtent tai ir inspiravo maniškes mano mintis apie Krantinės arką (kuri čia visai ne prie ko), bendratautiečių bukumą ir panašiai... Tiesiog mūsuose iki šiol yra gajus, aktyvus ir dominuojantis savo kvailumu besididžiuojančių žmonių tipas, o paminėtas muziejinis klerkas su savo išvedžiojimais liudija, kad tokie ne tik egzistuoja, jie dar ir valdo, formuoja bendrąją nuomonę ir pan.
Bet pabaigai noriu pasakyti kelis pagiriamuosius žodžius A.Mončio muziejui. Kaip teko patirti, jis, minintis savo penkiolikos metų sukaktį, gyvena ne pačius geriausius savo metus. Aplinkui zuja kažkokie įtartino sukirpimo tipeliai, mojuojantys popieriais ir aiškinantys, kad šventoji žemė, esanti po A.Mončio muziejaus namu, kad pats statinys turi priklausyti kažkam kitam, kad muziejus praktiškai čia nereikalingas ir t.t. Žodžiu, eilinis geras muziejus Lietuvoje turi užsiiminėti ne savo darbais bei misija, bet skirti dalį energijos kažkokiom nesąmonėm...
O A.Mončio muziejus tikrai yra puikus. Fantastiškos yra jo erdvės. Smagu, kad viena erdvių dalis yra skirta mūsų pasididžiavimo, fantastiškojo menininko kūriniams. Ir tai, kad čia galima pamatyti ne vieną, ne kelis, o nemažai jo darbų – praktiškai visumą, vienovę, esmę – tai yra didelė privilegija. Taip pat smagu, kad kita ekpsozicinė dalis yra skirta keičiamoms parodoms (nuo A.Gudaičio iki jaunų ir užsieniečių...). Ir jau vien dėl to verta atvažiuoti į Palangą (kuri, mano laaabai subjektyvia nuomone, yra užkampis kaip reikiant – to turginio tvaiko nenuplauna nei Baltijos bangos, nenupučia nei sūrūs vakariai, šiauriai) – nes čia tikrai yra ką ir ko pažiūrėti.

Vien jau A.Mončio muziejaus dėka...

V.Poškus, Mončio kaukė, 2014
 

2014 m. rugsėjo 5 d., penktadienis

Bronė Jacevičiūtė. "Nuo Punios kalno/ Nemunas ties Punia": šiek tiek apie skanų peizažą

Apie Bronę Jacevičiūtę yra sunku rašyti neminint jos ryšių su Salomėja Nėrimi arba Janina Degutyte (kaip ir neįmanoma nepasakyti žodžio kito apie jos ideologizuotą kūrybos pobūdį). Viena buvo jos mokytoja, kita draugė ir bičiulė. Tiek viena, tiek kita tiesiogiai ir netiesiogiai diktavo ir šios šiek tiek primirštos (nors mirusios ne taip seniai nuo tekstuko parašymo datos) tapytojos temas, gal net ir stilistiką. B.Jacevičiūtė yra neįsivaizduojama be savo „kultinio“ 1956 metų paveikslo „Salomėja Nėris pas Šešioliktosios lietuviškos divizijos karius“ (jo atsiradimo priežastys ir aplinkybės yra labai aiškiai išdėstytos pačios autorės prisiminimuose). Gal ne toks „kultinis“, tačiau pakankamai reikšmingas yra ir J.Degutytės portretas (1973 m.). Blogu tonu pasižymintis ar teisybės visais būdais ieškantis tyrinėtojas dar prisimintų šios dailininkės propagandinius plakatus, skirtus Tarybinei armijai ar agituojančius daugiau grūdų skirti valstybei. Istorija viską dėlioja į savo vietas.
Taip, ideologizuoti kūriniai atspindi sudėtingas konkretaus laiko peripetijas, menininko biografijos įvairovę, tačiau niekas nediskutuos, kad formos prasme jie yra stiprūs, įdomūs net siužeto požiūriu (socrealizme kažin ar įmanoma atskirti abu šiuos lygmenis). Galbūt todėl bent man ypač įdomūs yra socrealistų eskizai, etiudai ir kitokie ne tokio stipraus ideologinio įsipareigojimo reikalaujantys formatai (būtent tai ir turėjau omenyje rašydamas apie Jono Vaičio „Tris paršelius“, oi, atsiprašau, pionierius).



Bronė Jacevičiūtė buvo stipri peizažistė (nors, reikia pripažinti, yra pasibaisėtinų jos darbų). Žinoma, tiek turinio (gamta net ir Amerikoje gamta), tiek netgi formos prasmėmis ten galbūt nebuvo nieko ypatingo – akademiškai suręsti, ryškiomis chruščiovinio „atšilimo“ spalvomis nutvieksti kraštovaizdžiai ir tiek. Bet kartais to ir užtenka. Pernelyg didelis pretenzingumas vargina, net užknisa.
Prieš akis turiu nedidelį, horizontalų šios tapytojos peizažą. Lyg ir nieko ypatingo – klasikinė lietuviško peizažo schema – smėlėtas krantas pirmajame plane, vandens telkinys, medžiai už jo, nedidelis „gabalėlis žydro dangaus“. Ir kompozicinis bei faktinis centras – valtelė su baltamarškiniu piliečiu. Žmogaus figūrėlė yra mažutėlė, įsižiūrėjus geriau regisi, kad prie savo degtukinės galvutės ji dedasi kažką balto (ledų, krem-briulė, gogel mogelį ar dar kokį daiktą). Pirmojo plano potėpiai horizontaliai lygiagretūs, medžiai toliau – kažkaip išsukti, įtrinti į kartoną. Gražu ir tiek.
Tai tikrai yra gražu, skanu (tapybine prasme) ir malonu. Malonūs spalviniai deriniai, skanus tepimas, gražus siužetas ir pati tapyba.
Apie patį siužetą galima pasakyti tiek: pats pavadinimas nugarinėje pusėje yra užrašytas dviem variantais – pieštuku („Nuo Punios kalno“) ir mėlynu rašalu („Nemunas ties Punia“). Tad visiškai aišku, kad regime vaizdą Punios piliakalnio papėdėje, panemunėje. Kitame krante – Punios šilas. Punia kaip objektas tapyta neatsitiktinai. Vytauto Klovos opera „Pilėnai“ (1956 m.), piliakalnio tyrinėjimai, vykę šeštojo dešimtmečio pabaigoje (vykdyti Reginos Volkaitės-Kulikauskienės) šią vietą savotiškai sakralizavo, paversdama jeigu ne vietine tapatybę ir sąmonę saugojančių „tarybinių lietuvių“ Meka ar Jeruzale, tai bent jau Troja...

Nugarinėje pusėje yra įrašyta ir autorės dedikacija „Jaunystės draugui Domui“. Domas – tai Domas Černius, pagal išsilavinimą agronomas, pagal pašaukimą – poetas. 

2014 m. rugsėjo 3 d., trečiadienis

Meno terminalas virsta Estetiniu terminatoriumi

Su kolega kuratoriumi ir kritiku Ignu Kazakevičiumi mes padarėme Meno terminalą....

Žodyje „terminalas“ esama šiokios tokios dviprasmybės. Tai gali būti ir kažkas labai gigantiško (kaip krovininių laivų terminalas kokiame nors Šiaurės jūros uostamiestyje) ir labai "menko" – kaip informacinis terminalas kokiame nors trijų žvaigždučių viešbutyje.
Meno terminalas yra būtent toks – ir nenusakomai didelis, ir simpatiškai kamerinis. Juo, it kokiu kruiziniu laivu Tallink (plaukiančiu iš Rygos į Stokholmą) galima nuplaukti ir labai toli – į krantų neturinčius menų okeanus, ir tiesiog pažaisti. 
Taip, taip – pažaisti. 
Nes terminalas yra kažkas tarpinio tarp bankomato ir žaidimų aparato – tiek vienu, tiek kitu atvejais, spaudant mygtukus ar jautrųjį ekraną, galima tiesiog žaisti ir visais būdais patirti satisfakciją. Malonumą, orgazmą, gėrį.

Taigi, žodžių junginyje „mes padarėme“ taip pat esama šiokios bent jau dviprasmybės. Pirmoji reikšmė labai paprasta – su Ignu Meno terminalą tiesiog sukūrėme. Tai yra dvasinių ir mentalinių mūsų pastangų rezultatas.
Kalbant metaforiškai, atsiprašant, mes jį išdulkinome. Nieko nepadarysi – taip grubiai sakoma mūsų kalboje ir visuomenėje...
O iš tiesų tai neaišku – kas ką padaro – ar kuratoriai terminalą, ar terminalas – kuratorius. Tuo pačiu ir žiūrovus. Viskas priklauso nuo teisingai (tada mes padarome jį) arba klaidingai (tada jis padaro mus) atsakytų klausimų. Tada terminalas virsta kuo tikriausiu Terminatoriumi ir pasako:
        - Hasta la vista, baby!

O jeigu jau labai rimtai, tai viskas yra be galo paprasta ir sudėtinga (vėl tai pakartosime).
Meno vartotojas tiesiog turi nueiti į parodą. Išsirinkti jam maloniai skirtą vokelį (prieš tai perskaitęs inskripciją ant stulpo ir įvertinęs save – kas jis iš tiesų yra – žiūrėtojas, stebėtojas ar vertintojas), perskaityti instrukciją ir, priėjęs prie Meno terminalo, sužaisti juo.
Meno terminalo esmė ir prasmė yra labai paprasta:

       -  Kaip terminatorius (robotas, kyborgas, kibernetinis žmogus, elektroninis golemas) gali pakeisti natūralųjį homo sapiens, taip Meno terminalas yra hiper-inter aktyvus meno kūrinio ar kūrybos recenzijos ir net paties meno kūrinio ar net (oho!) pakaitalas, į formulę užrašyta jo kvintesencija...

Pradinė informacija apie Meno terminalą. Koncepcija, diagrama etc.
Pirminė instrukcija (ant kolonos) ir esminės instrukcijos (pagal vartotojo tipą - žiūrėtojas, stebėtojas, vertintojas)
Vieta, kur nesuinteresuoti vartotojai stebi Jūsų santykį su Meno terminalu (arba Termiantoriumi)
Štai jis...

Gražuolis

Mentaliniame vyksme. I'll be back, kaip sakant...

Daugiau esminės informacijos (rekomenduotina pasiskaityti prieš einant ir vartojant Meno terminalą): 






2014 m. rugpjūčio 25 d., pirmadienis

Absurdo ir mirties koliažai: įkalčiai kaip meno kūriniai

Principas labai paprastas – menininkas Kęstutis Grigaliūnas pateikė 64 nuotraukas su įvairiausiais artefaktais, kuriuos jis aptiko kaip medžiagą 1940-ais metais sovietinių represinių struktūrų tardomų suimtųjų bylose. Šių eilučių autorius nebuvo informuotas – kokios tai bylos, kokie suimtieji ir kokią rolę jų istorijose atliko minėtieji daiktai. Prieš akis ratu sukasi vaizdai, apie juos reikia ką nors parašyti. Uždavinys ir lengvas, ir sunkus vienu metu. Visai neseniai apžiūrinėjau bizantinių ikonų parodą, mąstydamas, kad kai kuriais vaizdas pasako kur kas daugiau, o etiketės, tegul ir pateikdamos daug papildomų žinių, gali net trukdyti. Trukdyti užmegzti tiesioginį suvokėjo kontaktą su kontempliuojamu objektu.
Koliažinį, tarytum iš skiaučių sudėlioto teksto principą padiktavo gana eklektiška vaizdinė medžiaga.

Sapnas (vietoje preambulės ar įvado, arba prologo). Naktį sapnavau, kad lankausi nuolatinėje K.Grigaliūno darbo vietoje – buvusiame sovietiniame Saugume. Pažįstami pasakoja, kad menininkas ten vaikšto kaip į nuolatinę, etatinę darbovietę. Iš tiesų ir pats matau jį Gedimino prospekte, spėriai žingsniuojantį į lipdiniais ir orderiniais motyvais nulipintą ir visai nebaisiai iš išorės atrodantį pastatą. Taigi, sapnavau, kad lankausi šio statinio viduje. Nedidelėje patalpoje, esančioje pastogėje, primenančioje fotografo laboratoriją (kažkokios vonelės su cheminiais tirpalais ir panašiai) K.Grigaliūnas man pasakojo apie savo sumanymą bei jo įgyvendinimo subtilumus. Buvo vakaras, o gal net ankstyva naktis. Staiga už kartoninės sienos pasigirdo žingsniai. Normalūs, ritmiški kojų taukšėjimai. Ne, iš tiesų lyg pernelyg dideli batai buvo velkami žeme. Tad girdėjosi tempimo garsai. K.Grigaliūnas atidarė duris – o ten nieko. Tik žingsniai pasigirdo jau kitoje vietoje. Jie buvo garsūs ir visiškai realūs. O studijos šeimininkas man pasakė: „Matai? Ir taip kiekvieną naktį“. Toks tad buvo sapnas – be didesnio moralo ar košmaro.
Esmė slypi tame, kad mirus ar žuvus žmogui, jo žingsniai (ir ne tik žingsniai, bet ir balsai, atsidūsėjimai, nusikosėjimai) gali girdėtis ilgai.
Apie kolekciją. Tad ir K.Grigaliūno Ypatingajame archyve surinkta medžiaga yra savotiška tų žmonių, kurių adresu buvo užvestos bylos, žingsnių aidas (kaip patetiškai tai skambėtų). Tai iš tiesų vadintina ne kuo kitu, o kolekcija. Kuo tikriausiu rinkiniu (koks jis yra – baudžiamasis, tiriamasis ar emocinis – priklauso nuo konteksto bei suvokėjo). Kolekcija, rinkinys, kaip pasakytų Susana Sontag, visų pirma yra to rinkėjo vidaus, jo sielos (jeigu tas kolekcionierius turi tokią) išklotinė. Na gerai – netgi veidrodis. Bet jeigu tai veidrodis, tai jis labiau primena išlenktą, iškreiptą veidrodį.
Apie pirminį kolekcionierių. Kalbėdamas apie kreivą veidrodį, omenyje turiu pirminį kolekcionerių (nes visame kolekcijos reiškinyje jų, išsirikiavusių grandinėle, yra ne vienas). Tokiu laikytinas saugumietis. Tardytojas. Individas, kaupęs materialus (tiesioginis vertinys iš tame darbe vartotos rusų kalbos) , rinkęs įkalčius, atlikinėjęs nuodugnias ir ne tokias, galbūt visai atsainias kratas, kartais į jam pavestą darbą žvelgęs be galo rūpestingai, kitais atvejais – galbūt pakankamai atsainiai (o kam reikia to rūpestingumo? – viso proceso finalas juk ir taip gana aiškus – 10 metų, dvidešimt penkeri arba „aukščiausia bausmė“). (Šioje vietoje reikėtų prisiminti istoriją apie Picasso ir Gerniką, ir Paryžiaus studijoje apsilankiusį vokiečių karininką). 



Pagrindinis kolekcionierius. Pagrindiniu kolekcionieriumi turėtų būti tas įtariamasis, tiksliau – įtariamieji, kurių adresu ir buvo kaupiama dosjė. Paradoksas slypi tame, kad retas įtariamasis kada nors pagalvojo ateityje tapsiantis kolekcionieriumi. Tiksliau – ne tapsiantis, o paverstas, atributuotas ar dar kaip nors panašiai. Juk visa ši kolekcija atsirado kaip tam tikras istorinių pokyčių padarinys. Kažin ar tas įtariamasis pagalvojo, jog taps net įtariamuoju, ne tik kolekcionieriumi.
Esminis kolekcionierius. Esminiu kolekcionieriumi laikytinas pats K.Grigaliūnas. Tai jis, 1) peržiūrėjo medžiagą (kurios, kaip galima suprasti, yra neišmatuojami klodai), 2) tai jis atliko tam tikrą selekciją, pateikdamas ribotą tos medžiagos kiekį aprašinėtojui. Galop 3) rinkdamas, jis galbūt mąstė, kokia medžiaga galėtų tikti vienam ar kitam aprašinėtojui, kas sudomintų tą, o kas – aną.
Dar vienas kolekcionierius. Šių eilučių autorius jau net nepretenduoja į jokius kolekcionierius, nors jo sąmonėje taip pat vyksta tam tikra atranka. Iš šešiasdešimt keturių pozicijų, visgi negali lygiaverčiai vertinti visų. Į akis pirmiausia krenta ryškesni artefaktai, didesnės raidės. Kažin ar šis vizualus veiksnys turėjo reikšmės pirminiame etape, tačiau paskutiniame – be jokios abejonės, kad taip.
Kolekcijos struktūra. Visą rinkinį galima išskaidyti į kelias grupes, sąlygotas vaizdinių, semantinių kiekvieno objekto ypatumų. Bet pjūvių ir skrodimų galima daryti visomis, pačiomis įvairiausiomis kryptimis.
Antai, vieni egzemplioriai yra rankraštiniai – dažniausiai tai ir yra tai, kas ir anomis, ir net mūsų dienomis laikoma kuo tikriausiais įkalčiais. Turbūt tai viena svarbiausių kolekcijos grupių. Kodėl laikoma įkalčiais? Todėl kad gyvenime atsiranda pavienių kovotojų, taip pat žmonių, besistengiančių burtis į visokias grupes ir organizacijas, ieškančių Tiesos ir teisybės ir panašiai. Jie kažką rašo, piešia, kuria, daro. Ir tik nuo valstybės, to prievartinio organizmo, priklauso, kaip ji į tai reaguos. Demokratinėje šalyje daug kas suprantama kaip natūrali pilietinių teisių apraiška, autoritarinėje visuomenėje – pagrindas apkaltinimui. Tokiame kontekste suprantu kodėl, pavyzdžiui, mano močiutė sunaikino savo gimnazijos laikų suolo draugės Stasės laiškus iš Sibiro. Arba kodėl šeimoje būdavo nutylima baldų, kostiumų ir puodų – kuriuos seneliams atitempė laikinai pasaugoti (ruošdamasis ilgai kelionei pas baltas meškas)  kaimynas Povilas, kilmė.


Įkalčiai – tai negrabia gimnazistiška ranka išvedžioti atsišaukimai, proklomacijos, plakatai. Kuo tikriausias samizdatas, d.i.y – akivaizdu, kad rezistencinės ir disidentinės veiklos pamatas buvo išlietas jau 1940-aisiais metais. Natūralu, kadangi tegul ir autokratiškoje valstybėje daugiau nei dešimtmetį gyvenę piliečiai buvo „sugadinti“ įsitikinimo, jog savo asmeninę poziciją ne tik galima, bet ir būtina reikšti drąsiai ir nesidairant į šonus. Turbūt klasikinis atsišaukimo pavyzdys būtų tie mėlynu rašalu išvesti žodžiai: „Atminkite sūnūs/ brangios Lietuvos/ - Tas laisvės nevertas/ kas negina jos“. Arba plakatas „Neužmiršk senovės!..” (sukurtas aštuntoko V.Juodkojo). Tam, kad niekas nesuabejotų, jog tai yra plakatas, jo viršutinėje dalyje taip ir parašyta: „Plakatas“. 


Šio kūrinio stilistika yra akivaizdžiai įtakota taikomosios Tarpukario grafikos – kažkas tarp dar vis aktualaus moderno (bent jau plakato mene), itališkojo fašistinio meno (totalitarinei propagandinei dailei būdingas žiūrėjimo iš apačios rakursas) ir tautinio stiliaus apraiškų. Ir už visa tai, už kvietimą nepamiršti praeities, kaltinamasis turbūt prarado gyvybę (geresniu atveju jo gyvenimas buvo sužalotas iš esmės). Keistu naivumu dvelkia rankraštinis „Laisvosios Lietuvos“ sąjūdžio (turbūt irgi moksleiviškos pogrindinės organizacijos, galbūt atstovaujamos vieno ar kelių narių) organas „Laisvoji Lietuva“, įkainotas nei daug, nei mažai – vienu litu. 1940 metų sausio 26 dieną (laikraštėlio išleidimo metu) tarybinėje, o ne laisvoje Lietuvoje toks, socialistinį rublį ignoruojantis finansinis pareiškimas turbūt buvo tapatus politiniam gestui. 


Visame tame yra ir naivaus, dar nesugadinto idealizmo, ir kartu – vizionieriškai brandaus politinio brandumo. Kaip bevertintume sovietines represines struktūras, tačiau, jos, besišvaistydamos žiaurumo kirviu, puikiai žinojo, kokias aukas rinktis, ir ką reikia naikinti – vienus dėl to kad jie pavojingi čia ir dabar, kitus – kad jie tokiais bus arba gali būti, kitus – tiesiog pagąsdinimui. Štai vėl, kad ir toks pavyzdys, kuriame gana negrabiai (ir dėl to išraiškingai – beje, visuomet pagalvoju, kad lietuviška heraldika, tai yra Vytis, yra gana sudėtinga, ir dėl to reikalauja didesnių meninių įgūdžių) nupieštas raitelis ant žirgo, o po juo tokia antraštė: „Garbė tėvams kurie ją/ gynė ir kas už ateitį kovos“. Autorius tarytum žinojo, lyg pats ruošėsi eschatologinėms grumtynėms tarp gėrio ir blogio jėgų. Kuo visa tai baigėsi – jo asmeninio gyvenimo pasekmė...


Atminimai. Atskirą žanrą rankraštinių objektų grupėje sudaro prisiminimams, atsiminimams priklausantys egzemplioriai. Dabar tai beveik pamirštas dalykas, tačiau prieš kelis dešimtmečius, net šių eilučių autoriaus vaikystėje ir paauglystėje atsiminimų sąsiuviniai buvo vienas populiariausių užklasinės, popamokinės (iš tikrųjų – pamokinės) veiklos užsiėmimų. Sukuri savo, pildai bendramokslių sąsiuvinius, rašydamas klišėmis tapusius tekstus („Atminimas – ne vežimas, pora žodžių ir gana...“), pieši šablonius vaizdus (gėlės, peizažai etc.) ir tokiu būdu įsikomponuoji adresato atmintyje. Regis, kad K.Grigaliūno surinktoje kolekcijoje tokių atminimų taip pat esama. Visas subtilumas slypi tame, kad šie, „politizuoti“ (NKVD tardytojų ir ne tik jų akimis) at(si)minimai buvo svarbiu įkalčiu. Tai ir rodo visą padėties absurdiškumą. Štai, kad ir tas, surašytas su klaidomis: „Prisiminkit broleili, sesutės/ ta lietuvišką groži kur mus/ širdis troško štai kaip/ pažiūriu į ta kalna/ tuojau mano širdis tiliai/ plak lik ka jausdama/ jau mana krutine jausmu/ truksta kad lasves nėra/ kad mus grazia lietuva/ taip vargina“.


Prie atminimų-atsiminimų žanro galbūt (bet tik galbūt – nes tardytojų ir kankintojų intencijos iki galo nėra aiškios) priskirtinos būtų ir visos tos reklamos. Tiesą sakant, jų buvimo šiame rinkinyje intencijų niekaip nesupratau. Bet turbūt todėl, kad apie situaciją mąsčiau ne „Gyvulių ūkio“ kategorijomis. Kaip ten bebūtų, retrospekcinis-asmeninis pobūdis čia neabejotinai yra svarbus. (Lygiai taip pat sėkmingai senelių namų palėpėje saugoti vokiečių laikų degtukai rožinėmis galvutėmis, tėvo ypatingai kotiruota „Liesilio“ firmos marinuotų ar raugintų agurkų „skarbonkė“, skirta angliškam eksportui). Spėju, bet tiktai spėju, kad ju pirmaisiais sovietinės okupacijos metais rimtu įkalčiu galėjo tapti su Nepriklausomybe susijęs tabakas ar skalbimo milteliai. Kaip ten bebūtų – visiškai logiškai atrodo „valdžios koncesijuoto išeivybės ir turistų biuro ‚Susisiekimas‘“ reklaminis lapelis, bet ką ten veikia avižų dribsnių „Sveikata“ etiketė?
Pranašiškai ir ciniškai (čia kokiame kontekste į tai pasižiūrėsi) skamba reklaminis agitavimas: „Taupyk juodai dienai“.




Absurdo koliažai. Konstruktyvizmas, suprematizmas, kubofuturizmas ir kitos avangardinės modernaus meno kryptys Tarybų Sąjungoje oficialiai nebeegzistavo nuo 4-ojo dešimtmečio pradžios. Visas situacijos tragikomizmas slypi tame, kad būtent šią, prieš mūsų akis esančią medžiagą galima laikyti kuo tikriausiais absurdo koliažais. Jų autoriai jokiu būdu nepripažintų, kad tai atstovauja absurdui (o juk iš tiesų keblu ir keista įrodinėti, jog absurdas yra absurdiškas) ir (taip pat ar juo labiau), jog tai yra koliažai. O iš tiesų – tie į bylas įklijuoti popierėliai (manekenų, reklamuojančių megztas liemenes, atvaizdai, traktorių reklamos, Boleslovo Namajuškos pasas vieniems metais), neturintys jokio tarpusavio ryšio, ypač tuomet, kai nesimato tardymo protokolų teikiamos informacijos, regisi kaip kuo tikriausi tardytojų suklijuoti koliažai.


Arba fotografijos su konfiskuotais ginklais – įvairių markių ir modelių pistoletai, revolveriai, šaudmenys ir sprogmenys išdėstyti ne bet kaip, o į simetriškas kompozicijas, kuo tikriausius medžioklės trofėjų stendus. Juose iškalbingai regisi net balti pagrindai bei fonai – kuo tikriausi trimakiškų ir lukiškų natiurmortų pirmtakai.





Absurdas. Taip, tai absurdas. Ir nereikia būti Albertu Camus, kad visa tai suprastume. Žodžiai čia tik sutrukdytų.
Įkalčiai kaip meno kūriniai. Žvelgiant į visą šią medžiagą per tuos pan-estetinius akinus, meniškais pasirodo ir tie dokumentai, kurie turi akivaizdų ryšį su byla ir su sistemos krumpliaračiais. Panašiai turbūt prakalba ir hebrajiškai surašyti dalykai – štai, kad ir Javos apelsinų (turbūt) etiketė, greičiausiai demaskuojanti kaltinamąjį ir atskleidžiantį jo dayvavimą tarptautiniame sionistų tinkle. Bet ne apie tai. Patys tardytojai iš tiesų parodė nemenkų įgūdžių, kruopščiai paišydami ir braižydami iš S.S.S.R. į Trečiąjį Reichą tais 1940 metais bandžiusių pasitraukti ir pagautų nelaimėlių sulaikymo schemas. Skirtingos spalvos, šriftų įvairovė, siurrealistiškais debesėliais pavaizduoti miškų masyvai, punktyriškai pažymėtos „nusikaltėlių“ judėjimo schemos iš tiesų kuria „penktosios kolonos“ egzistavimo (iš tiesų – paranojiškos psichozės) atmosferą, kurią geba pajusti tik tie, pakylantys (bent mentališkai) į orą ir žvelgiantys į visą situaciją iš paukščio skrydžio.





Juodos Stalino akys. Juozo Urbšio prisiminimuose aprašoma, kaip jau kalintį paskutinįjį Nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrą išsikvietė tardytojas ir paklausė: „Dėl ko jūs esate kaltinamas?“. „Nežinau“, – atsakė šis, „turbūt dėl to, kad draugo Stalino pypkę pavogiau“. Esą abu pasijuokė ir tardymas vyko toliau. Neaišku, kokia realumo dozė slypi šioje istorijoje, tačiau visiškai akivaizdu, kad labiau patyrę sovietiniai gyventojai žinojo, kad juokauti Vado ir sistemos adresu geriau nereikia. Čia gali papasakoti ir savo brežnevinės vaikystės epizodą. Vaikų darželyje, auklėtojoms negirdint ir apimtas kažkokio impuslo (juk ne namuose buvau auklėjamas teisinga tarybine dvasia) pažiūrėjęs į ant sienos kabantį geriausio visų vaikučių bičiulio – Iljičiaus portretą, pasakiau: „Šitas plikas kvailys!“. Ir tuomet labai išsigandau. Mano penkiametė sąmonė instinktyviai pašnabždėjo, kad pažeidžiau kažkokį iki tol neišsiaiškintą tabu. Drebėjau, kad niekas iš „kolegų“ nepasakytų auklėtojoms. Bendraamžiai, turiu pastebėti, nebuvo skundikai. 
Esmė slypi tame, kad bent kelis metus pagyvenęs sistemoje individas jau turėjo tam tikrus saugiklius ir stabdžius, nulemtus žinojimo, ką galima ir ko negalima (kitas reikalas – kad būnant žmogumi, tų idiotiškų ribų galima ir nepajausti ar juo labiau, įvairiose situacijose, jas tiesiog peržengti). Tad būtent tokiu bebaimiškumu – bet ne todėl, kad atlikėjas buvo ypatingai drąsus, gal tiesiog jis nežinojo, kokios rimtos gali būti pasekmės, galima paaiškinti 1939-ųjų metų „Sovietskaja Belorussija“ laikraščio skiautę su juodai uždažytomis Stalino akimis. Tas „dailininkas“ galbūt tik mechaniškai užtušavo tas rauplėto veido akiduobes – be jokio toli siekiančio tikslo. Bet gavo bylą ir nutrauktą, ar geresniu atveju – gerokai sutraukytą gyvenimą.



Vietoje epilogo. Epilogu buvo ir yra istorija. Šiame pasakojime kai kam – 1941-ieji (kad ir birželio 22-oji, kitiems – kitos, vėlesnės dienos – dvidešimt trečia, ketvirta...), kai kam – dar kiti metai, dešimtmečiai ar net šimtmečiai. Nesinori ir didelių patetikų, nes tokia, jeigu ir yra, egzistuoja kažkur tarp eilučių, tarp tų keistų artefaktų, buvusių žmonių ir jų gyvenimų liudininkų ir kartu visai ne-liudininkų. Nes tie keisti daiktai kažin ar gali ką nors liudyti ir teigti ką nors daugiau nei apie save pačius. Bylos užverčiamos iki kito karto, kada nors vėlgi bus atverčiamos. Ir taip – dar, ir dar, ir dar. Taip žingsniai girdėsis nuolatos...

2014 m. rugpjūčio 23 d., šeštadienis

Stipriosios ir silpnosios Aistės Gabrielės Černiūtės tapybos pusės

Aistė Gabrielė Černiūtė yra mano žmona.
Tai skelbiu ir deklaruoju tam, kad visi žinotų, jog rašydamas šį tekstą apie jos darbus ir parodą „Vyšnios kauliukas“ jokiais būdais nesislepiu po tariamo objektyvumo kauke.

A.Černiūtė Vyšnios kauliukas 2014 m.
Dėl šio darbo motyvo šių eilučių autorius pats dairėsi vyšnių Alytaus turguje. Vyšnioms taip pat pozavo autorės uošvių sodo kaulavaisiai. 
Nors objektyviu stengsiuosi būti. Ir tai padarysiu labai paprastai:
      –    Aprašydamas tai, kas, mano nuomone, yra stipru ir silpna, ar taip pat vidutiniška (nei šiaip-nei taip) jos kūryboje.
Nes juk pripažinkime – net didžiausių genijų kūryboje mes galime aptikti tai, kas mums regisi ne taip įtaigu ir panašiai.

Du patys naujausi ir šviežiausi A. Černiūtės darbai. Tai centrinės visos parodinės instaliacijos kompozicijos. Jos pasitinka duris atidariusį žiūrovą. 
A.Černiūtė Vyšnios kauliukas 2014 m.
A.Černiūtė Mieganti nuotaka 2014 m.
Tapytojas Arvydas Kašauskas dar gegužės mėnesį pozavo kairėje esančiai klūpančiai – kauliuką įsikandusiai figūrai. Pasak autorės, pradžioje tai turėho būti "Mirusi nuotaka", tačiau paskui persigalvojo, nusprendusi, kad nuotaka ne tik gali, bet ir turi prisikelti. Kaip ta miegančioji gražuolė. bet kokiu atveju – krikščioniškoji ikonografija čia paliko savų pėdsakų. (Kaip ir mažesnėse šios temos – vyšnios kauliukų – kompozicijose galima įžvelgti Kryžiaus stočių reminiscencijas
Taigi – kas yra stipru Aistės tapyboje?
Aistės tapyboje yra stipri pati tapyba. Tai, žinoma, tie vadinamieji „dažažmogiai“. Juos sukūrė (ir formą, ir pavadinimą) pati Aistė. Kaip jai sakė viena „draugė“ – „neįsivaizduok, kad čia darai kažką ypatingo“. Aistė to ir neįsivaizduoja. Ji tiesiog daro tai, ką nori daryti. Kaip žmogus, kuris matė jos virsmą, keitimąsi – tiksliau – sunkias savos tapatybės paieškas, galiu pabrėžti, kad „dažažmogiai“ natūraliai gimė iš Aistės tapybos. Studijų laikais tai buvo klampi dažų masė (tiesiogiai kadaise kažkiek buvo įtakota Ričardo Povilo Vaitiekūno, netiesiogiai – nes kas juo tada nesižavėjo? – Salomono Teitelbaumo). Vėliau ta masė kėlėsi (kaip tešla ant mielių) ir įgavo apčiuopiamas formas. Čia jau Aistė savo „dažažmogių“ ir temų dėka tapo savimi. 

A.Černiūtė Žemės lopinėlis 2010-2011 m.
Šį darbą galima vadinti viena iš autorės tapybinių esencijų. Čia ir dažažmoginis reljefiškumas groja pirmuoju smuiku, ir žalia spalva ("Nelabai mėgstu tą žalią, tačiau paradoksas, kad ją vis vartoju. Na ką gi – žalia juk yra gyvybė!"), ir amžinieji moters bei vyro santykiai. 
        – Literatūra, – kaip pasakytų kas nors.
        – Tos lėlės, – sako kai kas.
         – Tai net ne tapyba, – pritaria kiti.
Va būtent čia gal ir slypėtų silpnoji Aistės tapybos pusė. Silpnoji bent jau tame, kad būtent kiti tame įžvelgia tą silpnumą.
Kaip ir daug kam yra nepriimtinas literatūriškumas. Negaliu ginčytis. Man literatūra tapyboje patinka. Tie, kuriems nepatinka literatūra, turi daryti abstrakcijas. O man tapyboje patinka ir plastinė, ir įvaizdžių kalba. Tuo tapyba ir būna stipri. Kartais tos literatūros net galėtų būti daugiau! Ciklai, komiksai, poliptikai ir panašiai.
Man taip pat patinka, kai menininkas nori būti savimi. Ir jis yra toks. Kai jis daro tai (atleiskite už banalią frazę), kad eina jam iš širdies. Tai neišgalvota, o išjausta tapyba. Ir tai yra labai stipru. Gal neatsitiktinai Aistės tapyboje glūdi ir tam tikras sakralus klodas – kai kas yra nulemta ir kultūrinės patirties, ir religinių įsitikinimų. Sakralumo mene niekuomet nebūna per daug – kaip ir sviesto košėje.
Arba tas „lėliškumas“. Kai kas kažkodėl įžvelgia sąsajas su porcelianinėmis figūrėlėmis. Vienas korifėjas net pasakė: „Čia juk kičas kiče“. Irgi neįmanoma ginčytis.
Kai kas dar patarinėja daryti tuos „dažažmogius“ didesnių mastelių. „Va, jeigu tai būtų natūralaus 
žmogaus dydžio“, – kažkas kadaise rekomendavo. Nu ne. Kiekvienas juk turi savo formatą.

A.Černiūtė Peteliškė (2013 m.) ir Vėjyje (2012 m.)
Du nedidelio formato "dažažmogiai". Iš tiesų – dideliems jausmams išreikšti dažnai užtenka nedidelio formato. Tai kaip trieiliai lyrikoje...
A. Černiūtė Valdovas 2014 m.
Man pačiam labai patinka šitas paveikslas. Gal todėl, kad šį valdovą sutapatinu su savo asmeniu. Na, toks noras būti išskirtiniu, pasibaigiantis peteliškišku sparnelių trapumu. Prieš kelias dienas būtent tokią nuotaiką patyriau mindamas dviratį Gedimino prospekte: jaučiausi labai "kietu", kol nenulūžo pedalas ir nesitvojau veidu į grindinį. Šioje kompozicijoje esama kažko tokio...

A.Černiūtė Vyšnios kauliukas 2014 m.
Prisipažinsiu – kai Aistė tapė šį darbą, aš jį kritikavau. Vienu metu autorė buvo nelabai laiminga ir šiek tiek pyktelėjusi buvo priversta tapyti toliau (rėkiau ir siautėjau). Nebuvau iki galo patenkintas ir galutiniu rezultatu (tik jau nieko nesakiau) – kažkaip neįtiko tas spalvų pilkumas, iš pirmo žvilgsnio erzinantis potėpio atsainumas (nors tapytoja kaip tik labai susikaupusi tepa). Bet galerijoje, visos ekspozicijos kontekste darbas sužibėjo!
Nors šiaip tarp silpnųjų Aistės tapybos pusių paminėčiau kelis dalykus – šiuo metu susiniveliavusias spalvas (purvelis kartais valdo). Tačiau parodinėje kolekcijoje visa tai kaip tik klijuojasi į vieną visumą. Taip pat mane kartais užknisa balerinos (ačiū Aistei, parodoje jų nebuvo). Kai kada norisi geresnio ištapymo – bet tai pasiekiama (Aistė kaip tapytoja pasižymi tuo, kad pertapo darbus ir po kažkiek laiko – žinoma, jeigu jie dar būna aktualūs).
Silpnas ir stiprias puses iš dalies nusakė Pamėnkalnio galerijoje matytas epizodas:
Dalyvavo trys asmenys. Dama, be galo ilgai studijuojanti kiekvieną paveikslą. Simpatiška mergina, kiekvieną paveikslą taip pat apžiūrinėjanti pakankamai kruopščiai – ilgai ir pamąstydama. Ir toks vyras – aukštas, voratinkliniais (poilgiais ir kiek aptriušusiais) plaukais, su pilvu, primenančiu po oda užkištą Astrachanės arbūzą. Dama tylėjo ir dūsavo. Džentelmenas pasakė: „Čia kažkokia tautodailė! Kam reikėjo tiek metų studijuoti – tik dėl tokios tapybos?“. Laikrodžio kryptimi greituoju būdu apžiūrėjęs parodą, jis dingo Pylimo gatvėje, prieš tai gana stipriai trinktelėjęs durimis. O gražioji panelė jo pavymui atlaidžiai pakomentavo: „Na, šiaip gal šita tapyba yra skirta subtilesnio mąstymo ir jautresnių pojūčių žmonėms“. Dar ji tarstelėjo, kad bauginančiai atrodo iš žmonių išaugantys augalai. Tačiau kitkas atvirkščiai – pakelia dvasią....

A.Černiūtė Nuo šiol vadinkite mane rože 2013 m.
Vienas iš Aistės tragiškųjų. Mane jis žiauriai kabina. Žiauriai visomis prasmėmis.
A.Černiūtė Lubinų žydėjimas 2011 m.
Vienas iš lyriškųjų. Su mėlyna Aistei visuomet viskas gerai...
Taigi – tokios tad ir būtų stiprios, silpnos ir vidutinės Aistės Gabrielės Černiūtės tapybos pusės. Labai kažkokių blogų ir nesurašiau, nes man jos tapyba patinka. Nes kaipgi gali nepatikti tai, ką daro artimas žmogus?


2014 m. rugpjūčio 6 d., trečiadienis

Indrės Ercmonaitės pasakojimas, arba apie du tapybos parodų žiūrėjimo būdus

Parodas, konkrečiai – tapybos parodas, galima apžiūrinėti keliais būdais:
  • ·         laikrodiniu;
  • ·         arba kvadratiniu-lizdiniu, arba mičiurinišku.

Pirmąjį, konstruodamas mechaninius laikrodžius sukūrė Richardas Wallingfordas, antrąjį – kovodama su genetika ir panašiais nukrypimais nuo mokslo – sovietinė agronomija (Ivanas Mičiurinas, Trofimas Lysenka ir kiti).
Principas labai paprastas – apžiūrinėjantis parodą laikrodiniu būdu, eina prieš arba pagal laikrodžio rodyklę, nuosekliai nagrinėdamas paveikslų seką. Tokioje ekspozicijoje atskiri elementai tarnauja visumai. Dar galima teigti, kad tai yra barokinis požiūris (ten irgi detalės gyvuoja dėl esmės). Žvelgiantis į parodą kvadratiniu-lizdiniu būdu, artefaktus nagrinėjasi selektyviai – tik užmesdamas akį į jo nedominančius ir ilgiau stovintis prie patraukiančių tapybos darbų.
I.Ercmonaitės kūrybą parodoje JIE galima nagrinėtis ir tokiu, ir tokiu būdu.
Iš karto pasakyčiau, kad labiau pasiteisinantis yra laikrodinis metodas. Tik įėjus į Pamėnkalnio galeriją, verta sukti kairėn ir eiti pavėjui – pagal laikrodžio rodyklę. Arba dešinėn. Viskas priklauso nuo intencijų. Žygiuojant kairėn, stebėtojas matys tapybos evoliuciją atvirkštine tvarka. Kaip banalu bebūtų, tačiau visame šiame kontekste esama dekonstrukcijos motyvų. Pradžioje regimas parodinio modelio vaizdas – nedidelis maketas, kuriame autorė simuliuoja savo tapybos parodą. Vėliau einama link tapybos, piešinių, pagalbinių priemonių (teptukai, dažai ir visa kita), kol galop, nuėjus visą kelią, prasisukus (kaip karusele) šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu, sustojama ant postamento (tumbos) tvarkingai sulankstytų ir pagarbiai padėtų, nuo porėmių nuimtų drobių. Tai primena vėliavas po valstybinių švenčių – grojant iškilmingam maršui, garbės kuopa sulanksto Trispalvę ir aukštai keldama kojas bei smakrus, išsineša ją nežinoma kryptimi...











Indrės Ercmonaitės paroda Pamėnkalnio galerijoje - beveik tobula ("beveik" - nes tobulumui juk ribų nėra) ekspoziciniu požiūriu. Autorė preciziškai ir apgalvotai, beveik kaip amerikietiškame trileryje, užaugina įtampą nuo detalių iki visumos ir tuomet tą įtampą nusodina tomis (tiksliau - tapačiomis detalėmis) su gražia pabaiga, tikru hepy-endu. Tapybiniu aspektu tai irgi kažkas, vertas dėmesio ir pagarbos. Menininkė rodo savo kaip piešėjos, ir kaip tapytojos pajėgumus. Jie ir išpiešia, ir ištapo, ir atskleidžia dažo ypatybes, ir leidžia pasimėgauti ryškiuose arba, atvirkščiai, prislopintuose koloristiniuose deriniuose. Tai tikra tapyba, kuriai kartais net nereikia ir jokių etikečių bei žodinių komentarų. Iš tiesų tą šiuo tekstu ir tenorėjau pasakyti. 

Tad toks ėjimas nuo parodos link drobės.
Einant prieš laikrodžio rodyklę, formuojasi kitas naratyvas (na gerai – pavartosiu ne tokį pretenzingą –siužeto terminą) – nuo drobės link parodos. Įprastas akiai vaizdelis. Nuo pradinių elementų link tikslo. Nuo Uvertiūros iki Finalo. Istorija papasakota tobulai, kiekvienas skyrius ir pastraipa čia būtina bei reikalinga.
I.Ercmonaitė kuria pasakojimą visu savo tapybos rinkiniu, ne atskirais objektais. 
Tą patvirtintų ir mičiuriniškas žiūrėjimas. Žvelgiant į objektus kryžmiškai-lizdiškai, kūriniai (tartum kokios patręštos sojos pupelės, žirniai ar bulvės) ima stelbti vienas kitą, ropštis vienas ant kito, šaukti vienas per kitą, teigdami, prašydami ir reikalaudami:
– Žiūrėk į mane, žiūrėk į mane!
Toks variantas yra įmanomas ir netgi pateisinamas. Jis ypač tinka tiems, kurie klasikinius romanus (tokius kaip Karas ir taika) skaito nenuosekliai – ne nuo pradžios, o nuo vidurio, praleisdami gamtos, batalinius bei istoriosofinius aprašymus. Tik esmė būna kiek kitokia.
Štai, kad ir šių eilučių autoriui, žvelgiant į I.Ercmonaitės kūrybą per Mičiurino akinius, akyse pradeda raibuliuoti Peteris Doigas su savo žmonėmis kanojose arba Philipas Allenas su savo radialinėmis struktūromis ir kitokios citatos. Jos kartais padeda, o kartais tik trukdo pagauti esmę (panašiai kaip Tolstojaus opuse vargina lyriniai nukrypimai arba daržovių lysvėje – piktžolės) – ir visa tai natūralu. PostPostmodernizmas.


Doigiškiausias Indrės Ercmonaitės darbas. Prisiminkime šio britų tapytojo 100 years ago arba Swamped. Bet, žinoma, tai tik vizualinės sąšaukos. Konceptas skiriasi kaip diena nuo nakties. Galop, nūdienos tapyboje analogijos, aliuzijos, citatos, kartotės yra simptomas. Ne priežastis, ir ne pasekmė. Ekspozicijoje - tai lūžio taškas ir vienas efektingiausių darbų. Beje, neįsivaizduoju, kad jis galėtų egzistuoti vienas, pats sau. Tai plyta visoje sienoje. 


Analogiškai galvoju ir apie literatūrinę parodos dalį. Tai yra konceptą. Na, pavadinimas geras, trumpas ir aiškus – JIE. Angliškai – THEY (viena raide daugiau). Tai suponuoja heidegiriškai–buberiškai–sverdioliškas savo ir svetimo refleksijas. Visa tai puiku. Tada įsiterpia dažo ir pačios tapybos kelionės per laiką bei kosmosą agitacija. Bet mes, naudodami abu būdus – tiek laikrodinį, tiek selektyvųjį, tiesiog ignoravome. Juk apie tapybą (kaip ir meilę, draugystę, karą bei mirtį) viską pasako pati tapyba. I.Ercmonaitės atveju toji tapyba spalvinga, skani, intriguojanti (man ypač patinka jos potėpėliai). Žinoma, ne visa – kai kur yra išdrikimo, atsitiktinumo ir panašiai; juk į tapybą reikia žvelgti ne tik laikrodiškai ar mičiuriniškai, bet ir donžuaniškai – pastebint visokius apgamėlius, spuogelius bet su didele-didele meile. 
To ir užtenka.