Ko trūksta ir ko yra per daug Sigitos Maslauskaitės tapyboje

Kažkada vienas lietuvių tapytojas (ir ne bet koks, o tikras klasikas!) tapybą prilygino tenisui.
Nežinau ir neprisimenu kokiam - lauko, ping pongui ar gal net badmintonui. Lyg pirmajam, nes, pasak A.Kuro (taip, tai buvo jis), tapyboje kaip ir tenise - svarbiausia yra taisyklės ir garsas "pokšt", išgaunamas kiekvieno smūgio metu.
S.Maslauskaitės tapyba taip pat prilygintina tenisui, nes 1) taisyklių joje tikrai esama. Ir netgi per daug!
Stilistiškai - tai ne kas kita, o tas pats nuvalkiotas, purvinasis VDA tapybinis akademizmas, net iki šiol propaguojamas tamsiuose ir klaidžiuose buvusio bernardinų vienuolyno koridoriuose. Tai, kad aptariama autorė pranciškoniškas celes pakeitė karmelitiškomis, esmės per daug ir nepakeitė - tapyba išliko tokia pati, kokia buvo prieš N metų.
Esmė ir paradoksas slypi tame, kad kiti (t.y. kolegos tapytojai) jau seniai išaugo iš tų, atsiprašant, prikakotų kelnaičių (kalbu čia tik apie spalvinius santykius!) ir bando savo jėgas ryškiaspalvių palečių ir plaunamų teptukų fronte (vos nepasakiau "alkofronte"). Kiti tose kelnaitėse taip ir nuvyto, nepajėgę suprasti kas tai yra tapyba, kam ji reikalinga ir su kuo ji valgoma. Šie pastarieji savo jėgas bando kitose profesinėse srityse ir ideologinių vertybių kamerose (kalbu apie saugojimo kameras, įkūnijančias talentų užkasimą į žemes - pasak JK, o ne kalėjimo kameras).
Akademizmo S.Maslauskaitės tapyboje yra tikrai per daug - jis (bent mane, atvargusį 6 ir net daugiau metų toje pačioje Akademijoje - nors labiau linkęs vartoti senąją Instituto kategoriją) šiek tiek erzina. Bet kartu ir guodžia bei ramina...
Esmė ir paradoksas slypi tame, kad kitiems taip ne(be)tapant, tai natūraliai virsta didele vertybe!
Aš, pavyzdžiui, tikrai vertinu dažų kvapą ir, svarbiausia, jėgą, kurios dėka S.Maslauskaitės tapyba virsta jau net ne tenisu, o tikru futbolu ar regbiu. Nors labiausiai tai lygintina su stipriu kamuolio spardymu į sieną (vaikystėje pats tai esu ne kartą daręs ir gal todėl veikia šiokie tokie sentimentai).
Šios jėgos - impulsyvios ir net neapskaičiuotos (tai dar primena ir "kuvaldos" daužymą į akmenį) bei subtilybių (visokiausių niuansų, elegancijos ir gerų tapybinių manierų) trūkumo dėka S.Maslauskaitė neabejotinai gerai ištapytų kokio nors vienuolyno ar bažnyčių sienas. Net keista, kad gerus santykius, švelniai tariant, su KB palaikanti menininkė iki šiol nepasinaudojo tokia proga. Norėčiau pamatyti maldos namus, kurių sienos, lubos ir net gal rūsiai būtų išdažyti tokiais visais Izaokais, Dovydais ir Sauliais, Jeronimais ir Pranciškais. Ten jie turėtų daugiau oro nei siauruose paveikslų rėmuose, ten jie veiktų taip, kaip turi veikti - energingai (nes nutapytieji personažai tikrai turi jėgų - kaip ir pati autorė) ir, kartu, pamaldžiai. Lyginant su visa manieringa, kičine ir sladžia nūdienos bažnytine daile, tai būtų kažkas, prieš ką vertėtų tarti barokiškai - OHO.

O dabar visi tie šventieji ir šventosios, užpildę paveikslus, šie, savo ruožtu - parodines sales (kaip pačios menininkės studiją ar tos pačios Dailės akademijos galerijas) neturi jokio ryšio su tikrasiais savo adresatais - maldininkais, zakristijonais ir kunigais, davatkomis ir klapčiukais, tais tiesiog tikinčiais ir besimeldžiančiais žmonėmis.
Iš kitos pusės - žinat kaip tūlas motyvuotas ateistas ar antiklerikalas bei indeferentas žiūri į bet ką, susijusį su tikėjimo klausimais ir problematika, toks poelgis (ėjimas profaniškon viešumon) regisi kaip vykusi konceptuali provokacija, netgi savotiškas tikėjimo išpažinimas (ko natūraliai Bažnyčia ir šventieji tikisi iš bet kurio nario) vizualinėmis priemonėmis.
Tai, kad toje tapyboje, lyg iškarpytoje freskoje, deklaratyvumo ir lozungiškumo yra daugiau nei dvasingumo (žiauriai nuvalkiotos ir abejotinos kategorijos, besislepiančios už gestiško teatrališkumo ir aptarto jėgų antplūdžio - kartais visai nesuvaldyto ir nereikalingo, neretai mechaniško iki abuojumo) gal neturi ir stebinti. Juk bažnyčiose ne tik esama, bet ir reikia tokio meno, kuris atliktų nepaprastai-paprastą agitacinę funkciją...
Tad ir S.Maslauskaitės tapyba įgautų savo tikrąją jėgą ir paskirtį, išeidama iš uždarų, išrinktiesiems ir nepašvęstiesiems dedikuotų erdvių...

Tylos byla

Arvydo Žalpio meno objektų rinkinys (vadinkime jį laikinai Pamėnkalnio galerijoje įsikūrusia paroda) yra dedikuotas tylai. "Dedikuotas" - galbūt per švelniai pasakyta, kadangi tai ne tik dedikacija, bet ir refleksija, analizė, meditacija.
Įdomiausia, kad visa tai vyksta tikrai ne tyliai! (Nes mes juk labai retai, priešingai dzeno adeptams, bijodami tylos, nekalbame apie tai, apie ką nereikėtų šnekėti).
Garsinį triukšmą kelia videokūrinys "Daina". Iš tiesų tai ne daina, o jos aidas, sklindantis jaunos ir pagrobtos mergelės pasąmonės užkaboriuose (toks įspūdis), tuneliu link šviečiančio tikslo skriejančios dvasios audovizualiniai potyriai (jeigu tokie būna). Visa tai veikia kaip fonas, nustelbiantis net už lango girdimą troleibusų bildėjimą, praeivių batų kaukšėjimą ir šnekas.
Vizualųjį triukšmą skleidžia ir beveik visi eksponuojami daiktai.
- Triukšmas jaučiamas ir suvokiamas perpjautose paveikslų drobėse, su į žiūrovą išvirtusiais viduriais (informacinis perteklius teikia peno apmąstymams apie Fontanos žestų vertą destrukciją arba naujųjų realistų minimalizmą - koks kalambūras!).
- Triukšmas regimas išlankstytose kėdėse. Čia veikia net pati semantika - na, kokia gali būti tyla ten, kur egzistuoja du vienas į kitą atgręžti baldai, o tarp jų dega lempelė (tarsi signalas ir simbolis: "Kalbėkite, vyksta įrašas!").
- Triukšmingos yra ir kitos (taip pat išpjaustinėtos) drobės, kuriose matyti senesniųjų užtapymų pėdsakai. Tepamasis judesys diskutuoja su skutamuoju-pjaunamuoju - o juk diskusijų metu niekuomet nebūna tylu...

Tylą spinduliuoja - ne - ne spinduliuoja, tai nėra tinkamas apibrėžimas - tylos kupinas, sklidinas yra tik vienas objektas. Video instaliacijoje, iliuziškai į begalybę (o begalinėje erdvėje, bent taip galima teigti, laikantis išankstinės nuomonės, bet kokį garsą sugers erdvė) praplėčiančioje kampuotų piliorių remiamą stalininę erdvę, tikrai yra esama tylos. Tyla čia klesti, viešpatauja ir bujoja - taip, kaip tyla egzistuoja statiškoje realios galerijos aplinkoje. (Tiesą sakant, tokiu atveju pasiteisina ir minėtoji "Daina" - savo garsais ji tą tylą sustiprina - o iliuzinės erdvės galėtų būti ir daugiau - kiekvienoje interjero gardelėje, kiekvienoje "travėjoje").

Aš bijau Mikalojaus Vilučio

Aš siaubingai bijau Mikalojaus Povilo Vilučio!
Ne - ne kaip žmogaus. Net atvirkščiai. Žmogus jis - mielas ir inteligentiškas.
Nebijau ir jo personažų!
Natūralu, kad nebijau autoportretinių MPV protagonistų, žvelgiančių ikoniškai en face. Nesibaiminu jų skvarbių akių ir kaukiškų fizionomijų, nesipurtau nuo raukšlių ar aštrių skruostų.
Net nebijau ir kitų Vilučio personažų - tų profilinių veidų (bizantinėse ikonose tokiais rakursais vaizduoti šėtonai, belzebubai, velniai ir liucifieriai), tų individų išstybusiomis kojomis (lyg iš Antano gundymų), tų ornamentiškų figūrų (tartum nužengusių iš kraugeriškų Nerono bakchanalijų), tų siurrealistinių pamėklių (Yveso Tanguy giminaičių).
Kai kurios iš jų - tikra tiesa - yra gąsdinančios. Kai kurios verčia šiurpti odą ir drebėti. Kitos netgi varo kuo tikriausius košmarus. Bet visa tai niekai - proto miego ir nemigos pagimdytos pabaisos. Teoriniai konstruktai ir racionalieji įsikūnijimai...

Baisiausia Mikalojaus Povilo Vilučio kūryboje yra erdvė - tie į begalybę nueinantys horizontai, tos vakarų pašvaistes primenančios padangės ("pazarai"), tos erdvės, kuriose tikrų tikrai neegizistuoja niekas - tik tuštuma ir Baimė...

Pionieriai kaip trys paršeliai arba Jono Vaičio originalumas

1953 metų Jono Vaičio tapybos kūrinio "Jaunieji gamtininkai" kompozicija nėra visiškai originali.
Prisiminkime vieno iš stalininio ir chruščiovinio socrealizmo brontozaurų - Deinekos (Aleksandro Aleksandrovičiaus) kūrybinės minties šuolius - tokius kaip "Berniukai, išbėgantys iš vandens" (1930-1935 m.) arba "Donbasas. Pietų pertrauka" (1935 m.). Visais šiais atvejais į žiūrovą judą linksmai nusiteikusių žmonių grupės.
Po ranka dar turiu iš ties parankinę (daug kartų vartytą dėl visokių praktinių patarimų) mamos ir savo paties vaikystės knygą "[Pionierių] Vadovo knygą" (rusų autorių kolektyvo parašytą, išverstą į liet. k. ir išleistą Valstybinės Pedagoginės Literatūros Leidyklos - /taip tekste/ Vilniuje 1948 m.). Jos apsitrynusiame viršelyje taip pat galima pamatyti į kalnelį (Šviesaus Socialistinio Rytojaus personifikaciją) kopiančius1) moteriškos lyties pionierę, 2) vyriškos lyties pionierių vadovą, 3) vyriškos lyties berniuką - pionierių.
J. Vaičio kompozicijoje matome analogišką "triadą" tik vadovą pakeitęs augesnis pionierius su drugelių "sietkute" ant peties. Visa tai nuostabiu būdu primena pagrindinius pasakos "Trys paršeliai" herojus (protagonistus). Trys paršiukai užkariauja kultūrinę (sic!) kolūkio pievą, įkūnijančią gamtą. Vilkas, kapitalistinių plutokratų avataras, turbūt tūno kur nors už horizonto.
Galvoju kelis dalykus:

• ar ir Vladas Eidukevičius, jeigu būtų sulaukęs 1951 metų, būtų persimetęs į socrealizmo dogmatiką? (sistema jį apdairiai nužudė pačioje pradžioje)
• parodos anotacijoje skaičiau, kad J. Vaitys paskutiniais savo gyvenimo metais vėl bandė "modernizuotis", visgi pamačius jo 7 dešimtmečio kūrinius, galvoje kedenasi mintis, kad po socrealistinio išžaginimo akto, nekaltybę susigrąžinti buvo pakankamai sudėtinga (nors koks "Kauno uostas" iš apniukusių 1962-ųjų visai žavus)
• bet man savaip žavus ir šitas socrealizmas -  piešinys, kolioras etc. (tai turbūt mano paties spaliukiška ir pionieriška vaikystė - antai pamenu, tokius socrealistinius plakatus, mokamąją priemonę rusų kalbos pamokose, kur taip pat veikė visokie panašūs personažai)
• iš kitos pusės - kai matai baigtinę "studiją" (didelio masto kompoziciją su iškrapštytomis detalėmis) ir nedidelius eskizinius etiudukus šalia, svarstyklės visuomet nusvyra šitų imprezų pusėn
• visai žaviai suveikia literatūrinės etiketės - pavadinimo (o jis, kaip žinome, "prie Stalino" buvo svarbus) - ta dviprasmybė - gamtininkai versus pionieriai. Amerikoje Laukinius Vakarus ir jų beribes prerijas taip pat užkariavo pionieriai (tik kitokie - be "silkių" - raudonų kaklaraiščių po kaklais).
• ir dar vis nepaleidžia mintis, jog fotoaparatas anais laikais tapyboje buvo naudojamas lygiai taip pat sėkmingai, kaip ir dabar yra eksploatuojamos skaitmeninės "muilinės"

Jonas Vaitys Jaunieji gamtininkai 1953 m.

Vadovo knyga, Vilnius, 1948 m., viršelis (autorius nenurodytas)

Jonas Vaitys Jaunieji gamtininkai (etiudas) 1951 m.