Moterys kaip kirmėlės ir kirmėlaitės

Savo kirmėliškais potėpiais (dėl to jis ir jo bičiuliai ir vadintini "kirmėlistais") Mindaugas Skudutis gali nutapyti bet ką  - žmones, medžius, namus ir tiltus.
Bet ypač įtikinamai jis nutapo moteris.
Turbūt tam ypač puikiai tinka tie besirangantys, gyvi ir gyvybingi potėpiai. Būtent jie, o ne kas kas kitas kuria gyvų, kvėpuojančių, pulsuojančių moterų įspūdį. (Na, dar, žinoma, labai svarbu yra spalva).
Moteriškas M. Skudučio kompozicijas galima skirti į dvi grupes. Ikonografiniu ir estetiškai etiniu aspektais tos dvi grupės pavadintinos: "moralioji" (pirmoji grupė), ir "amoralioji" (antroji).
"Moralioji" moterų grupė - tai tos M. Skudučio paveikslų moterys, kurios veikia kaip teigiami (tačiau svarbu pastebėti - pasyvūs, objektiški, vyriškoje sąmonėje projektuojami) personažai. Lyg plėtojant mintį apie "kalokagatijos" idealą, jos savaime yra ir gražesnės. Šios moterys ištapytos smulkesniais, mielesniais, gražesniais potėpiais, primenčiais simpatiškas kirmėlaites.
"Amoralioji" moterų grupė - tai neigiamos M. Skudučio moterys, tikri femme fatale avatarai. Demoniškos moterys, spinduliuojančios grėsmę ar bent šią iššaukiančią ironiją. Jos kažką veikia, daro, kuria ir, tokiu būdu, blogai, raganiškai veikia, žinoma, ne ką kitą, o tuos pačius vyrus. Šios moterys iš tiesų primena riebias kirmėles, dėles, siurbėles ir iliustruoja vieno Viduramžių teologo teiginį, kad "tai viso labo maišai, pripildyti gleivių bei nešvarumų".

Tibeto tankos ir Kinijos tankai

Iš tikrųjų tai tėra žodžių žaismas. Tibetietiškos tankos prieš Kinijos tankus galbūt ir kovoja, tačiau ta kova vyksta ne čia, ne Vilniuje, ir ne Lietuvoje, o aukštuosiuose Himalajuose - ten kur iš tiesų liejasi kraujas, ten kur iš tikrųjų viena valstybė jėga yra užėmusi kitą ir visais būdais naikina jos visuomenę, jos papročius, jos žmones ir tradicijas.
Nors galima sakyti ir kitaip - galbūt taiki Tibeto kova už save, už savo laisvę ir galimybes vyksta ne tik pačiame Tibete, bet ir visame pasaulyje. Šių dienų įvykiai, Jo Šventenybės Dalai Lamos vizitas, slaptas ir atviras Kinijos komunistų spaudimas vietiniams valdininkams ir tarnautojams juk vyksta čia ir dabar.
Ir nors kiniškų 79 ar 80 tipo tankų, galingosios šarvuotosios mašinos ZTZ-99 nepamatysime nei Pilies gatvėje, nei kur nors Aukštaitijos pievose, tačiau toks jau sutapimas (o gal visai ir ne), kad Šlapelių muziejuje yra eksponuojamos tibetietiškos tankos iš M.K.Čiurlionio dailės muziejaus rinkinių, o šalia, visai šalia - "Akademijos" galerijoje galima išvysti trijų kinų menininkų (Chen Minxin - tapyba, Jianwen Xu - grafika, Gu Jing Zhou - keramika) parodą (globojamą, ne ko nors kito, o pačios "liaudies respublikos" ambasados).
Sunku ir netgi neįmanoma lyginti abiejų kolekcijų. Abiem atvejais operuojama kanonu, remiamasi tradicija ir nepajudinamais stereotipais.

Tačiau bent jau vakarietiškame mąstyme sacrum visuomet bus priešingas profanum. Mandalos su šventenybėmis ir dievybėmis, regis, kalba apie vieną, o arbatinukai ir kalnų peizažai (bent jau tie, kurie tapomi dabar ir būtent parodoms) teigia visiškai kitką. Vienur transcendentiška, kitur - sekuliaru. Vienur XIX-XX amžius, kitur - mūsų dienos.
Visgi įdomu yra tai, kad man pačiam asmeniškai Gu Jing Zhou arbatinukai, išrikiuoti snapeliais skirtingomis kryptimis, pasirodė panašūs į žiedinei gynybai išsidėsčiusius tankus, į nedidelius agresyvius šarvuočius. Geriausiu atveju - tiesiog trilobitus. Tad tokios ir asociacijos!
Ech, jeigu kinai Tibete iš tiesų kovotų tik su arbatinukais ir kakemonais...

Neįvykusi-Nerealizuota-Nebuvusi arba nihilizmas ir vaizduotė

Per daug ir nereikėjo ieškoti žodžių, norint nusakyti Rakės (Eglės Rakauskaitės - lietuviško šiuolaikinio meno klasikių klasikės) kolekciją.
Viskas, kas joje vyksta, galima pavadinti neįvykusių, nerealizuotų, neįgyvendintų (sąmoningai arba dėl kitų priežasčių), nebuvusių sumanymų grimasomis.
Grimasomis, taip, grimasomis. Nesipiktinkite šiuo šiek tiek neigiamu apibūdinimu. Negatyvo jame yra tiek pat, kiek jo slepiasi už nihilizmo nugaros. Grimasomis, nes mąstant grynai buitiškai, visiškai kasdieniškai - bet koks nerealizuotas veiksmas ir potyris visuomet esti apibendrinamas suglumimo išraiškos - t.y. grimasos.
Šiuo atveju grimasas daro ir pati autorė, iš skeveldrų, šukių, fragmentų (fizine ir konceptualia prasmėmis) montuodama muziejinę ekspoziciją, mimika lydi ir žiūrovų veidelius. Vienus glumina dekonstruktyvūs veiksmai, kitus - taiklūs ir ironiški šyptelėjimai (tai kitas, taip pat psichologiškai motyvuotas veiksmas, sekantis po ne-realizacijos), trečius - šiokio tokio atsainumo ("a možet pranesiot!") dozė.
Regisi, kad Rakė, Eglė Rakauskaitė, nespėjo į didžiąją dalį modernizmo puotos įvykių (bent Lietuvoje) - stalinistinių ir postsovietinių stabų statymo ir pagerbimo apeigas, lietuviškos fotografijos sužibėjimo zenitą ir pan., ir jai beliko komentuoti. Rašyti komentarines grimasas ant sunykusios, supuvusios (kaip tie jos pačios padaryti grybai) kultūros griuvėsių.
Be to ir po to, kai Vilniuje "Nihilizmo ir vaizduotės" programos vėliava mojuodami pasirodė Gianni Vattimo, Bernardas Stiegleris, Richardas Kearney, Jean-Jacques’as Wunenburgeris, tokio apibūdinimo neįmanoma panaudoti kalbant apie Rakės kūju sukapotus grybus, išpreparuotas knygas ar video instaliaciją su Mikėno kregždėmis ("skregždėmis" - pasakytų kažkurios aukštaičių tarmės atstovai). Šiose man įspūdį padarė iš skulptūrinės moters galvos lyg Mozės ragai kylantys lėktuvėliai. O ir paukščių įgarsinimas medumi tepė ausis.
Ten kur nebelieka nihilizmo, ten kur nekomentuojama, pasitelkiama vaizduotė. Taip buvo, yra ir bus per amžius. Amen.

Daržovės ir mėsa

Nepasakysiu nieko naujo, ničnieko nepastebėto ir nežinomo, teigdamas, kad Algis (Algis Griškevičius) yra negyvas, absoliučiai sustingęs ir suledėjęs tuomet, kai tapo savo peizažus -urban- stiliumi.
"Urban" - nes bet kuriuose, net kaimo, beje, dažniausiai puikiai kultivuotuose kaimo peizažuose, tose pievose ir laukuose lyg kiškio ausys kyšo sunkiai slepiami techniniai agregatai - stulpai, transformatorinės ar tiesiog "meksfaltai beigi trotuarai".
Ir atvirkščiai - Algis gyvas, be galo judrus ir pulsuojantis (tikras gyvsidabris savo puikiu juodo-balto koloritu) yra tuomet, kai spaudo foto mygtuką ir spaudžia tas savo seksistines nuotraukas.
Seksistines - nes jose visuomet, na gerai, beveik visada, būna kūnas. Ir ne bet koks, o vyriškas. Vyro kūnas jo brandžioje gyvenimo fazėje - nugairintas vėjų ir audrų, patyręs naktinių poliucijų ekstazes, pergyvenęs vidurio amžiaus krizės sukeltas perturbacijas

, iššūkius ir išgyvenimus.
Sekstistines - nes tas kūnas, tie kūnai, tie kūnų spiečiai ir konglomeratai vaizduojami, fiksuojami, amžinami neslepaint jų lytinės priklausomybės. Kartais netgi šaržuojami (bet be jokių tiesmukų šaržavimų).
Net moterys Algio fotografijose yra vyriškos vyriškai "objektyvizuotos". Tai yra - paverstos persisotinusios aistros objektu. Nors ir vyrai yra tokie - mėsingi ir rubensiški, vandeikiški, jordansiški.
Algio nuotraukų personažus norisi tiesmukai ryti, smaguriauti jais. Tokie jie yra skanūs, patraukliai liulančiais taukais, lyg patys tikriausi šaltienos gabalai. Gyva, net judanti, vaidinanti, pozojanti šaltiena! Kalbu čia iš kanibalinio mėsėdžio pozicijų.
Bet net visa ta aplinka, tos pievos, žolės, lapai ir kamienai, tarnauja lyg kuo tikriausias garnyras, daržovės ir salotos (valgomos ir omnivivarų, ir veganų, ir žaliaėdžių). Ne medinės konstrukcijos, tas kuo tikriausias Algio architektūrinių vizijų įsikūnijimas turi kažko bendro su šakutėmis arba dantų krapštukais...
Algio fotografijos yra kuo tikriausi natiurmortai, vaizduojantys kūnus ir augalus, mėsas ir daržoves. Paradoksaliausia, kad tai gyvieji natiurmortai...

p.s. Visuomet, kai žvelgiu į Algio fotografijas, apima eretiška mintis, kad savo nuotraukomis jis paneigia savo paties asmeninę tapybą. Kad fotografuojančiam tapytojui nebereikia mojuoti teptuku, kad užtenka tos "knopkės" ir elementaraus kompozicinio jausmo. Kam tapyti, jeigu galima fotografuoti? Ir tai išeina gyviau. (Kita vertus - negyvumas turi savo vertę bei motyvaciją). Bet čia jau įsiveliame į begalinį ir klampų disputą apie tapybos ir fotografijos riboženklius, galimybes ir silpnybes...

Lilė šaudo natiurmortus

Tapyba yra kaip šaudymas iš lanko ar gero (tai yra - stambaus) kalibro patrankos. Principas tas pats: 1)nusitaikai; 2) spaudi ar atleidi (templę, nuleistuką, svirtelę, jausmus, emocijas); 3) pataikai (arba nepataikai). Lilė, Lilija Puipienė šaudo garsiai paukščiančia muškieta. Šaudo į saulėlydžių ar debesų pagražintus kraštovaizdžius (su atspindžiais vandenyse, su šešėliais ar blikais ant žemės ir tarp šakų, žolių, kitokių struktūrų). Kartais driokstelna į kokį kambarį, tiesiog išmušdama skylę į išgyvenimų kupinas patalpas (vienišų būtybių celes). Bet man labiausiai patinka, kuomet jį pyškina į natiurmortinius dalykus. Nesvarbu kokius - vazas, obuolius, gipsines atėnes, artemides ar afrodites. Pataiko į tuos daiktus, į tuos elementus kaip kokiame geriausiai aprūpintame tire. Pykšt - skylė tiesiai į biustinę kaktą. Pykšt - jums, gerbiamieji, spalviniai santykiai. Pykšt-pokšt - ir visai smagiai viskas susidėlioja. Arba pradeda gyvai suktis, cypti, gergžti kaip tuose tiruose.